Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Stenkitės ne dėl sėkmės, o dėl vertės. - Albertas Einšteinas

Vyras priklausomas nuo alkoholio, žmona – nuo vyro alkoholizmo

Yra manoma, kad vieno žmogaus priklausomybė nuo alkoholio neigiamai paveikia vidutiniškai šešių-septynių jam artimų žmonių gyvenimus. Jeigu šeimos narys yra priklausomas nuo alkoholio, dažniausiai „suserga“ ir jo artimieji – tampa priklausomais nuo jo ligos, t.y. išsivysto kopriklausomybė.

Abipusė priklausomybė

Kuo skiriasi priklausomybė nuo kopriklausomybės? Pavyzdžiui, vyras – alkoholikas, o žmona - negerianti. Tokiu atveju, jis – priklausomas nuo alkoholio, o ji gali būti priklausoma nuo jo priklausomybės, t.y. būti kopriklausoma nuo vyro polinkio gerti. Gyvenime nebūtinai tik sutuoktiniai suformuoja porą „priklausomas – kopriklausomas“, tai gali būti sūnus – mama, brolis – sesuo, duktė – motina ir t.t.

Esminiai priklausomybės požymiai – tai nuolatinės mintys apie alkoholį, prie kurio žmogų nepaprastai stipriai traukia, taip pat savikontrolės jausmo praradimas ir ligos bei jos sukeltų problemų neigimas.

Kaip tai atrodo „realybėje“? Žmogus nuolat galvoja apie išgėrimą. Apie buvusį („vakar gerai pasėdėjom“), būsimą („greičiau baigtųsi darbas, tada atsipalaiduosiu“) arba esamą („noriu išgerti“). Kartais mintys apie alkoholį aplanko periodiškai. Jos gali atsirasti netikėtai, netgi nebūti susijusios su jokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vieno žmogaus pasakojimas: „Išsimušiau banke bilietėlį, laukiu kartu su kitais klientais, staiga ateina į galvą mintis: „O kad taip dabar išgėrus!“. Veju tą mintį iš galvos, tenoriu, kad greičiau mane pakviestų prie langelio, kad užsimirščiau...“.

Kopriklausomybė – tai veidrodinis priklausomybės atspindys. Žmonos galvoje taip pat nuolat sukasi mintys, tačiau ne apie alkoholį, o apie vyrą – kad jis gėrė, geria ar vėl gers. Ką ji bedarytų, kur bebūtų – šis rūpestis visvien „guli jai ant pečių“. Ji dirba savo darbą, o galvoja apie tai, ar vyras darbe neišgėrė, o jei išgėrė, jaudinasi, kad nebūtų padauginęs, rūpinasi, kas bus, jei vėl girtas grįš, o jei negrįš?.. Vyro gėrimas tampa centrine moters minčių ašimi.

Kontrolės praradimas

Pabandykime palyginti priklausomybę su kopriklausomybe. Pavyzdžiui, aptarkime kontrolės praradimą. Vyras atkakliai tvirtina, kad niekada neprisigeria tiek, kad prarastų kontrolę. Tačiau vakar jis taip ir neparėjo iki namų: užsnūdo laiptinėje, atsisėdęs ant pirmo laiptelio, parvažiuot iki kiemo parvažiavo, tačiau išlipt iš automobilio jau nebepajėgė, pametė pinigus ar dokumentus, nesivaldė prieš vaikus ar kaimynus ir t.t. Vadinasi, visgi nebuvo gebėjimo kontroliuoti savo veiksmus...

Jau seniai prarado gebėjimą kontroliuoti išgeriamus alkoholio kiekius. Manydavo, kad išgers šiek tiek, o ir butelio pasirodydavo per maža. Prarado ir situacijos kontrolę. Sakydavo sau, kad žino, kada, kur ir su kuo gerti, o kada, kur ir su kuo – negalima. Tuo tarpu situacijose, kuriose jam aiškiai nepalanku būdavo gerti (pvz., vakarėlis darbe, vaikų gimtadienis ir pan.), visvien prisigerdavo.

Čia suveikia toks dėsnis: pirmiausiai prarandama situacijos kontrolė, po to – išgeriamų alkoholio kiekių kontrolė, o galiausiai prarandama ir gyvenimo kontrolė.

Tačiau ir žmona praranda savikontrolę. Ji eikvoja savo jėgas, laiką, energiją, kad sulaikytų ir apsaugotų vyrą nuo gėrimo. Visas jos elgesys nukreiptas į bandymą sukontroliuoti vyro gyvenimą ir suvaldyti jo polinkį gerti. Žmona kamuojasi ir svyruoja nuo visiško bejėgiškumo („gyvenimas mano pražuvo“) iki neapykantos ar energijos antplūdžio („pasieksiu savo – atvesiu į kelią tą dvokiantį chronių“). Atsiriboti nuo vyro problemų ji nebepajėgi. Argi tai ne savo gyvenimo kontrolės praradimas?

Problemos neigimas

Beveik visi alkoholikai neigia, kad jie serga. Iš esmės jie daug ką neigia, kas susiję su jų alkoholizmu: sveikatos pablogėjimą, nuostolius šeimos biudžetui, problemas darbe, neigia, kad dėl jų girtavimo pašlijo santykiai su šeimos nariais. Beje, dažnai kaip savo gėrimo priežastį nurodo būtent santykių pablogėjimą, kas eigoje iš tiesų suformuoja tarpusavio priklausomybę: vyras geria, todėl šeimoje susibara, o kai susibara, tada vyras geria ir t.t. Dažnai žmogus nemato, kad liga užblokuoja jam kelią į pilnavertišką ir kokybišką gyvenimą. Ir nesupranta, kad gėrimas – tai psichologinė gynyba nuo sunkumų ir problemų.

O žmona kankinasi ir taip pat neieško pagalbos, nes naudojasi tuo pačiu neigimo principu, t.y. nepripažįsta, kad ji pati jau turi problemų – kopriklausomybę nuo alkoholiko. Ir darosi akivaizdu, kad ji nekontroliuoja ne tik kad vyro gyvenimo, bet ir savo.

Kaip vyras-alkoholikas gyvena savo minčių spąstuose („biškį išgersiu ir sustosiu“), taip ir žmona tikisi, kad „gal šį savaitgalį jis negers“.

Kaip priklausomas nuo alkoholio žmogus turi sveikatos problemų: hipertonija, skrandžio opos, žarnyno ligos, taip ir jo antra pusė per tam tikrą laiką taip pat „ima draugauti“ su ligomis, kurios atsiranda kaip jos išgyvenimų ir nuolatinio streso pasekmė.

Psichologinis panašumas

Yra žinoma, kad vyras-alkoholikas negali pilnavertiškai auklėti savo vaikų. Tačiau blogiausia tai, kad ir jo žmona ilgainiui nebegali būti pilnaverte motina. Dažnai moterys guodžiasi: „Aš jau prie vaikų nesivaldau ir ant jų be reikalo šaukiu“, „Vakar iš pasiutimo stvėriau dukrytę už pečių ir kad pradėjau purtyti...“

Alkoholikai paprastai darosi agresyvūs, agresyviomis tampa ir jų žmonos. Tik pirmieji dažniausiai agresiją reiškia veiksmais, o pastarosios – žodžiais. Kraštutiniu atveju – ir vieni, ir kiti pereina prie fizinių veiksmų ir šeimoje kyla muštynės.

Pats alkoholikas jaučia didžiulį „širdies skausmą“, kaltę, gėdą, pyktį, nerimą, susierzinimą. Būtent tuos pačius jausmus išgyvena ir jo žmona. Taigi, tiek priklausomam, tiek kopriklausomam žmogui psichologine prasme būdingi panašūs išgyvenimai.

Tiesa, kopriklausoma žmona nenusigeria taip, kaip tai daro vyras-alkoholikas. Tačiau ilgainiui ji ima gerti kartu su juo, tik tiek, kad jis geria degtinę, o ji – raminamuosius vaistus. Tai dar vienas kopriklausomybės požymis.

Formuojasi užburtas ratas – nei vienas iš jų neprašo pagalbos sau. Savo sunkumus jie projektuoja vienas į kitą ir be atvangos žaidžia žaidimą: „Ne, tai tu kaltas“ – „Ne, tai tu kalta“.

Suardyti šį ratą gali tik suvokimas: „Aš bejėgis prieš alkoholį. Ne aš valdau savo gyvenimą, bet alkoholis valdo mano gyvenimą“ arba „Aš bejėgė prieš vyro alkoholizmą. Reikia pripažinti, kad aš nebekontroliuoju savo gyvenimo, kuris tapo rezultato neduodančia ir beprasme kova su vyro alkoholizmu“. Problemos pripažinimas – pirmas žingsnis sprendimo link.

Vyro pagirios ir žmonos „pagirios“

Svarbu paminėti ir tai, kad kai vyrą kamuoja pagirios, tai paprastai ir žmoną vargina „pagirios“: liūdna nuotaika, nusivylimas, apetito stoka, galvos skausmai, diegliai ir t.t. Ir taip, kaip vyrui, nutraukus alkoholio vartojimą, pasireiškia alkoholinio abstinencinio sindromo požymiai (lengva neilgai trunkanti depresija, nerimas, įtampa, baimingumas), žmonai taip pat pasireiškia tam tikra prasme „abstinencinis sindromas“. Pavyzdžiui, po išsiskyrimo su alkoholiku, jai taip pat darosi liūdna, slogu, kamuoja nerimas.

Alkoholikui pasveikti reikalingas blaivumas, todėl žmogaus pagrindiniu tikslu turėtų tapti - nustoti gerti ir gyventi sveiką, produktyvų gyvenimą. Jo žmonai, kad pradėti sveikti nuo kopriklausomybės, taip pat reikalingas „išblaivėjimas“ – tik tiek kad emocinis. Jei vyras nuspręstų atsisveikinti su alkoholiu, žmonai irgi būtinai reikėtų psichologiškai persiorientuoti, kad ji galėtų padėti sutuoktiniui atsikratyti žalingo įpročio.

Svarbu žinoti, kad nuo alkoholio priklausomam žmogui blaivininkas pavyzdžiu nebus. Todėl artimųjų pateikiami pavyzdžiai apie kitus, kad „antai tas net per šventes negeria“ ir pan., gali būti neišgirsti. Geriausiu pavyzdžiu gali tapti tik jis pats sau, prisiminęs tuos laikus, kai „negėrė“ ir buvo patenkintas gyvenimu, arba „to paties likimo broliai ir seserys“, kuriems pavyko atsisveikinti su alkoholiu. Tam puikiai pasitarnauja paramos grupės, organizuojamos anoniminių alkoholikų bendrijų.

Patarimai artimiesiems

Pirmiausiai, reikia suvokti, kad alkoholizmas yra liga, todėl tai neturėtų būti laikoma „šeimos gėda“. Priekaištai, apeliavimas į sąžinę dažnai tampa barnių priežastimi, kas tebūna dar viena priežastimi gerti. Kalbėti reikia tik su blaivu ir apie tai, kuo mes galime jam padėti (bet ne kaip „užglaistyti“ girtuoklystės pasekmes, o kaip pasveikti!). Bandymas sukontroliuoti ar tikrinti alkoholiką dažnai tik paskatina jį griebtis melo ir išsisukinėjimų. O prašymai prisiekti, kad daugiau to nebus, alkoholizmo atveju prilygsta tam pačiam, kaip kad prašyti hipertenzija sergančio žmogaus, kad jam ateityje nekiltų kraujospūdis. Su meile alkoholizmas taip pat neturi daug bendro, tad nereikėtų manyti, kad „jei mylėtų, tai paklausytų, negertų...“ Prisiminkite, kad liga nėra nemeilės išraiška.

Sutikite su bet kuriuo akoholiko paties pasirinktu gydymo metodu, nekritikuokite, nesiūlykite to, kuris, Jūsų nuomone, būtų geresnis. Neužgniaužkite iniciatyvos, tegul jis eina savo ieškojimų keliu, kad tai būtų jo kelias, o ne kažkieno kito „primestas“. Patarti galite, nurodyti – ne.

Dažnai norima pasiryžusį nutraukti ryšius su alkoholiu apsaugoti nuo progų ir pasiūlymų išgerti. Tačiau atsisakyti turi pats sveikstantysis, nes kiekvienas „ne“ artina jį prie tikslo ir padeda vis labiau pasitikėti savo jėgomis, o kiekvienas artimojo įsikišimas ar uždraudimas beda pirštu į jo bejėgystę ir verčia jaustis menkaverčiu.

Daugeliui tų, kurie apsiprendžia eiti sveikatos keliu, pavyksta pasiekto tikslo. Ir beveik visada pavyksta tiems, kurių artimieji taip pat pasiūlo savo pagalbą, apsišarvuoja kantrybe, apgaubia supratimu ir įkvepia eiti toliau.

Psichologė Laura Bratikaitė