Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Pamatęs gėles, pesimistas dairosi, kur yra karstas. - M. Čapkauskas

Ar tikrai girdi savo vaiką?

Lrytas.lt

Laura Bratikaitė 2012-05-14

Tėvai dažnai galvoja, kad skiria pakankamai laiko savo vaikams, nors ne visada taip yra. Kaip pasitikrinti, ar tikrai moki išklausyti ir suprasti savo vaiką? Ar tinkamai sureaguoji į jo poreikius?

Tėvai, kurie nežino, ar skiria vaikams pakankamai laiko, tegul paklausia to savo vaikų – jie atsakys. Na, o tėvai, kurie mano, kad „vaikams niekada negana“, tegul pasitikrina savo skirto dėmesio kokybę pagal žemiau pateiktus pavyzdžius.

Ką tėvai veikia su jaunesniais vaikais? Dažniausiai skaito knygutes. Tačiau skaito skirtingai: vieni skaito ir supranta, ką skaito, daro intarpus, komentuoja tai, kas vyksta personažų gyvenime, padiskutuoja su vaiku. Tačiau yra ir kitas skaitymo būdas – kai skaito raiškiai, be pertrūkio, tačiau pabaigus pasaką ar komiksą dorai negali pasakyti, apie ką buvo pasakojimas, nes beskaitant galvojo apie pokalbį su viršininkui, apie rytojaus susirinkimą ir nepatikrintą elektroninį paštą. Dar didesni „gudručiai“ paleidžia pasakos įrašą per kompiuterį ar muzikinį centrą. Turbūt nereikia sakyti, kad pirmuoju atveju buvo iš tiesų bendraujama su vaiku, antruoju - bendravimas buvo imituojamas, na, o trečiuoju – tėvai surado virtualų „pavaduotoją“.

Dar „įdomiai“ tėvai migdo vaikus: apkamšo, apglosto, už rankytės palaiko, o mintyse viena mintis: „Na, greičiau užmik ir einu“. O mažasis sukasi lovytėje, klausinėja šio bei to, užsinori atsigerti, prisimena, kad nėra lovytėje meškiuko – prašo atnešti. Na, kaip tėvai sako: „Tūkstantis ir viena priežastis, kad tik neužmigti“. Tuomet pyksta. Kažin, ar pyktų, jei pagalvotų kitaip: „Tūkstantis ir viena priežastis, kad pabūtų su manimi?“. Manau, kad ne.

Arba važiuoja šeima automobiliu iš svečių – tėvai sėdi priekyje, vaikai – gale. Tėvai rūpestingai aptarinėja tik ką aplankytų draugų tarpusavio santykius ar jų naująją sofą, kol iš galo pasigirsta balselis: „Mama, o kodėl tu sakai, kad ...?“ Tėvai nustebinti (to, kad automobilyje važiuoja ne vieni!) susižvalgo ir... arba mandagiai paaiškina, „įvynioję į vatą“, kai kurias detales, arba duoda pastabą, kad „negražu kištis į suaugusiųjų pokalbį“.

Apibendrinant galima pasakyti, kad štai toks šeimos važiavimas automobiliu – nei trupučio nepanašus į šeimos kartu praleidžiamą laiką, nes suaugę bendrauja tarpusavyje, o vaikai atlieka „reklamos vaidmenį žiūrimo filmo metu“.

Žinoma, yra šeimų, kurios važiuoja ir kitaip: aptaria įspūdžius su vaikais, paklausia, kas svečiuose jiems patiko, pasidalina savo mintimis, įdomius pakeliui pamatytus dalykus rodo ne tik vienas kitam, bet ir vaikams. Tai jau panašiau į bendravimą.

Paauglius auginantiems tėvams tereikia vieną savaitę užsirašyti visus klausimus, kuriuos jie užduoda savo vaikui, gale savaitės atlikti klausimų analizę ir bus akivaizdu, ar tai vertingas bendravimas, ar šabloninis įpročiu tapęs pokalbio palaikymas (pvz., „kaip šiandien sekėsi mokykloje?“ „valgysi?“, „pamokas paruošei?“ ir t.t.).

Kartais darau tokį eksperimentą: ateina į konsultaciją tėtis ar mama (ar abu kartu) ir guodžiasi, kad neranda su paaugliu bendros kalbos. Klausiu, ar jų vaikas turi kuriame nors socialiniame tinklapyje savo paskyrą. Surandu profilį ir imu klausinėti: „Kaip Jums atrodo, kiek Jūsų vaikas turi draugų tinklapyje? Kurį dainininką jis nurodė kaip mėgstamiausią? Kokias savo nuotraukas yra įkėlęs? Ar mėgsta draugams siųsti „youtube“ video siužetus? Apie ką vaikas dažniausiai rašo ant „sienos“?“ ir t.t. Deja, ne visi tėveliai išlaiko šį testą... Tuomet gauna namų darbų - pradėti domėtis savo paaugliu, o tada ir temų pokalbiui atsiras...

Labai dažnai tenka sutikti tėvus, besiskundžiančius tuo, kad „per darbus“ nelieka laiko vaikams. Kodėl mūsų „svarbiausiems“ vis pritrūksta laiko? Labai teisingai į šį klausimą atsakyta B. Moestl knygoje „Menas nustatyti ribas“: „Paprasčiausia yra neskirti laiko ir dėmesio tiems, kurie mažiausiai gali to išsireikalauti. Ir tai yra vaikai.“

Pratęsiant mintį - laikas ir dėmesys yra brangiausia, ką gali duoti žmogus. Joks darbas ir jokie viršvalandžiai niekada neatpirks laiko, skirto šeimai, draugams ar sau, nes visa tai – tiesiog neįkainojama.

Tad jei sekantį kartą svarstysite: „dar pasėdėti prie projekto“ ar pažaisti su vaikais, prisiminkite, kad darbai – niekada nesibaigia, o vaikai – greitai užauga.

 

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/-13364873261336198595-ar-tikrai-girdi-savo-vaik%C4%85.htm