Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti. - O. de Balzakas

Kaip nebūti „siena“ arba apie aktyvų klausymąsi

Turbūt kiekvienam yra tekę bū­ti tokioje situ­acijoje, kuomet kalbė­dami su kitu žmogu­mi pradedame abejoti, ar mus iš tikro girdi. Tuomet pradedi galvoti, ar iš­vis verta toliau kalbė­ti ir kažką aiš­kin­ti. Jei pašnekovas ir toliau neparodo jokių žen­klų, kad mus girdi, ky­la jausmas, lyg kalbė­tum su siena. Vieni žmonės tokioje situ­acijoje tiesiog nu­ty­la, kiti garsiai iš­reiš­kia nu­sivy­limą ir pyktį pašnekovui („Tu manęs negirdi..“, „Su tavim neįmanoma normaliai pasišnekėt!“), treti tiesiog paklausia, ar pašnekovas klau­sosi.

Iš tiesų klau­sy­tis yra nelengva. Skirtin­gų ty­rimų duomenimis, išviso laiko, kuomet mums ten­ka klau­sy­tis, mes efekty­viai klau­somės tik 20–30 proc. laiko. Nesiklau­sy­dami arba neatidžiai klau­sy­dami, mes negau­name tam tikros dalies in­formacijos, ku­ri gali bū­ti svarbi. Negebė­dami iš­klau­sy­ti kito žmogaus, nesu­teikiame jam progos atskleisti tai, ką jis nori mums pasaky­ti, pasijausti su­prastu ir iš­girstu. Kartu patys sau su­trukdome iš tikrųjų su­prasti ir geriau pažin­ti kitą žmogų, užmegz­ti ir palaiky­ti tvirtesnius, geresnius san­tykius. Neefekty­vus klau­sy­masis yra dau­gelio kon­fliktų, nesu­sipratimų, nu­trū­ku­sių san­ty­kių, nesėkmin­go ben­dravimo priežastis.

Norė­dami užkirsti kelią šiems daly­kams, tu­rė­tu­me klausy­tis akty­viai. Akty­vus klau­symasis apima dė­mesio su­telkimą į pašnekovą, pastan­gas su­prasti, pasitikslinimus, perfrazavimus, parody­mą pašnekovui, kad klausomės, adekvatų reagavimą į tai, ką sako pašnekovas. Ką reikia dary­ti, norit bū­ti akty­viu klau­sy­toju?

Norint bū­ti akty­viu ir efektyviu klau­sy­toju, svarbu:

  • Sutelkti dėme­sį į pašneko­vą. Klau­sy­tis ne tik žodžių, bet ir stebė­ti kū­no kalbą, ku­ri tokia pat svarbi (kartais net svarbesnė) kaip ir žodžiai. Atkreipti dė­mesį į kalbė­jimo toną, greitį, pau­zes, veido iš­raiš­kas, pozą. Neužsiminė­ti pašaliniais darbais, ku­rie trukdy­tų klau­sytis, su­keltų pašnekovui jausmą, kad jo nesiklau­soma.

  • Paro­dy­ti, kad klausai­si. Tam galima nau­doti trumpus žodelius, komen­tarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t. t.), kū­no kalbą bei gestus (kartais linktelė­ti, nu­sišypsoti, nau­doti kitas tu­rinį atitin­kan­čias veido iš­raiš­kas).

  • Pasi­tikslinti, ar tei­singai suprantame kalbantį: „Tu labiau­siai su­sirū­pinęs bū­tent dėl..?“, „Jei gerai su­pran­tu, svarbiau­sias daly­kas yra...“.

  • Ne­bi­jo­ti pasaky­ti, jei kažko ne­supranti ar ne­iš­girdai. „Atsiprašau, bet man sun­ku su­prasti tai, ką tu sakai...“ Tai daug geriau nei toliau kalbė­tis iš tikrųjų nesu­pran­tant apie ką kalbama. Pašnekovas tu­ri galimy­bę paaiš­kin­ti, užkertamas kelias nesu­sipratimams. Tas pats tin­ka ir tiems atvejams, kuomet neiš­girstame, ką sako pašnekovas.

  • Užduo­ti klausi­mus, siekiant ge­riau suprasti, iš­si­akinti tam tikrus daly­kus. „Ką tu­ri omeny saky­damas?..“, „Gal gali paaiš­kin­ti tą ir tą?..“, „Su­pran­tu, kas atsitiko vakar dieną, bet nesu­pran­tu, kaip tai su­siję su šian­diena. Paaiš­kink plačiau...“

  • Perfrazuo­ti pne­ko­vo iš­reiš­kiamas mintis. T. y. persaky­ti pašnekovo min­tis savais žodžiais arba kartais netgi pakartoti tai, ką jis sako (pabū­ti aidu). „Taigi, tave tai labai nu­liū­dino“, „Kaip aš su­pratau, problema yra... (nu­sakome ją savais žodžiais)“, „Man atrodo, jūs pasakėt, kad...“. Tai parodo pašnekovui, kad klau­sotės, leidžia iš­girsti jam, kaip kitas žmogus su­pran­ta, ką jis sako, taip pat su­teikia progą iš­vengti nesu­sipratimų, pataisy­ti, jei kažką ne taip su­pratome.

  • Atspindėti kalbančio­jo jausmus. „Tave jis labai pykdo...“, „Tau liūdna, kad viskas su­siklostė ne taip, kaip tikė­jaisi...“ Kartais jausmus geriau parodo kū­no kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebė­ti. Pvz. pašnekovas pasakoja, kad ryt eis į pokalbį su darbdaviu, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jau­čiasi, bet kalbė­damas ju­dina koją, tampo ran­kovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasaky­ti, „Atrodo, kad tas pokalbis tave kažkiek neramina...“.

  • Ne­pertrauki­nėti, ne­keisti po­kalbio te­mos, leisti pneko­vui užbaigti. Jei pradė­sime vertin­ti, dalin­ti patarimus ar kalbė­ti apie save ar kažką kita, kai pašnekovas dar nė­ra baigęs kalbė­ti, užkertame kelią jam iš­saky­ti tai, ką nori, negalime iš­girsti visos in­formacijos.

  • Re­guliuo­ti, apri­bo­ti savo kalbėji­mą. Tada, kai pokalbyje esame klau­sy­tojo pozicijoje, svarbu neleisti sau iš­siplėsti, pradė­ti kalbė­ti apie save, nukrypti nuo temos, apie ku­rią kalbė­jo mū­sų pašnekovas. Mes negalime bū­ti efekty­vūs klau­sytojai, jei esame per daug užsiėmę kalbė­jimu. Savo nuomone, panašia patirtimi ar jausmais galima pasidalin­ti tada, kai pašnekovas baigė kalbė­ti, tačiau svarbu nenu­traukti pašnekovo per anksti.

  • Bū­ti atvi­riems naujai informaci­jai. Prisimin­ti, kad kiekvienas esame in­dividu­alus ir skirtin­gas, todėl klau­san­tis itin svarbu atidė­ti į šalį savo jausmus, įsitikinimus ir leisti kalbė­tojui visiš­kai iš­reikš­ti savo idė­jas. Net jei ir ne visai pritariame kalbė­tojo požiū­riui, svarbu stengtis jį kuo geriau su­prasti, ku­riam laikui į šalį atidedant savo nuomonę. Be to, labai svarbu sau primin­ti, kad net jei esame paty­rę tą patį, ką ir pašnekovas, tai nereiš­kia, kad jau ir jo neklau­sy­dami viską žinome. Net ir visiš­kai tas pats įvy­kis dviem skirtin­giems žmonėms gali su­kelti visiš­kai priešin­gus jausmus, min­tis, todėl labai svarbu klau­sy­tis, ką bū­tent.

  • Ne­patari­nėti ne­prašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę pasilaiky­ti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gau­ti patarimą ar vertinimą.

Iš tiesų yra labai didelis skirtu­mas tarp to, kai tiesiog girdime žodžius ir kai iš tikrųjų įsiklau­some į žinu­tę, ku­rią mums nori perduoti kalban­tis žmogus. Kai mes klau­somės efekty­viai, mes su­pran­tame kitą žmogų iš jo paties perspekty­vos – „matome jo akimis“. Tai nė­ra labai lengvas darbas, tačiau būtinas, norint sėkmin­gai ben­drauti, palaiky­ti tvirtus san­ty­kius, iš tikrųjų su­prasti vienas kitą.

 

Psichologė Lina Gervinskaitė

Informacija spausdinta: 2010 12 17 ŠILELIS Nr. 50 (754)