Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Sėkmė gali būti bet kur. Visada laikykite užmestą meškerę, nes upokšnyje, kur mažiausiai tikitės, gali būti žuvų. - Ovidijus

Profesinis perdegimas

Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą. Jei darbuotojas nori būti sėkmingas, jis ne tik turi suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus. Medicinos darbuotojams keliami reikalavimai yra tokie dideli, kad personalas tiesiog priverstas besąlygiškai atiduoti save darbui.

Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau – su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje – onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe. Pacientų informaciniai, emociniai, psichologiniai ir net dvasiniai poreikiai tampa medikams dideliu psichoemociniu krūviu, kuris veikiant asmenybiniams faktoriams ir esant tam tikroms organizacinėms darbo aplinkybėms gali tapti prielaida „perdegimo“ sindromo vystymuisi.

Skaityti toliau

"Profesinis" perdegimas - kas tai?

"Perdegimo" sindromo paplitimas slaugytojų, dirbančių su onkologiniais pacientais, tarpe

"Perdegimo" sindromo priežastys

Faktoriai, turintys įtakos profesinio „perdegimo“ sindromo atsiradimui

Profesinio „perdegimo“ simptomai

Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės

„Perdegimo“ sindromo prevencija

 

"Profesinis" perdegimas - kas tai?

Profesinis „perdegimas“, kitaip dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai - sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Apibendrintai galima sakyti, kad profesinis „perdegimas“ - tai sindromas, atsirandantis veikiant ilgalaikiam distresui ir sąlygojantis emocinių-energetinių ir asmenybinių resursų išsekimą.

„Perdegimo” sindromą galima būtų apibrėžti kaip sudėtingą procesą, kurį sudaro trys komponentai:

  • Emocinis išsekimas (fizinis, psichinis išsekimas; emocinio tuštumo pojūtis; chroniškas nuovargis; nesugebėjimas vykdyti keliamų reikalavimų).

  • Depersonalizacija (ciniškas požiūris į savo darbą ir darbo objektus (klientus/pacientus); bejausmis, nehumaniškas elgesys su pacientais; pacientas suvokiamas ne kaip gyvas žmogus, o kaip problema/liga).

  • Profesinės veiklos efektyvumo redukcija (sumažėjęs profesinis aktyvumas ir efektyvumas, nekompetetingumo jausmas).

 „Perdegimo“ sindromo paplitimas slaugytojų, dirbančių su onkologiniais pacientais, tarpe

Profesinio „perdegimo“ sindromas – sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio. Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %). Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Danijoje nacionaliniu lygiu atliktas slaugytojų tyrimas įrodė, kad slaugytojos reikšmingai dažniau ir stipriau išgyvena „perdegimo“ sindromą negu kad kiti onkologinių skyrių darbuotojai.

 

Perdegimo“ sindromo priežastys

Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga. Skiriamos 5 pagrindinės su darbu onkologijos skyriuose susijusių stresorių kategorijos, kurios įtakoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą:

  1. Emociniai stresoriai. Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją. Taigi, dirbant su onkologiniais pacientais, didžiausia dilema tampa – kaip išlaikyti balansą santykiuose su pacientu, kad „neperdegti“ pačiam, bet ir neatstumti paciento.

  2. Aplinkos/Fiziniai stresoriai. Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizamą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu. Taip pat emocinę įtampą kelia reikiamos įrangos ar preparatų, reikalingų kokybiškam ir sėkmingam darbo atlikimui, stygius.

  3. Kognityviniai stresoriai. Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus. Didelis tempas ir darbo krūvis neleidžia medikui pajusti jo paties darbo teikiamo malonumo, o teigiamos emocinės grąžos nebuvimas didina „perdegimo“ sindromo riziką.

  4. Socialiniai/tarpasmeniniai stresoriai. Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą. Ir būtent dėl to onkologijos sfera tampa padidintos rizikos sritimi patirti „perdegimo“ sindromą.

  5. Bendro pobūdžio stresoriai. Šiai grupei priskiriami stresoriai, būdingi visiems medicinos darbuotojams:

  • intensyvus bendravimas su įvairiais žmonėmis, tame tarpe negatyviai nusiteikusiais;

  • darbas besikeičiančiomis sąlygomis, susidūrimas su nenuspėjamomis aplinkybėmis;

  • karjeros galimybių stoka;

  • darbo sąlygos (nepakankamas darbo užmokesčio lygis, darbo vietos būklė);

  • artimųjų kreipimasis į juridines ar kontroliuojančias institucijas, skundai ir pretenzijos;

  • gyvenimo dideliuose miestuose ypatumai: priverstinis bendravimas su dideliu kiekiu žmonių viešose vietose, laiko ir priemonių trūkumas gerinti savo sveikatą.

Faktoriai, turintys įtakos profesinio „perdegimo“ sindromo atsiradimui

Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą. Faktoriai, įtakojantys profesinio „perdegimo“ sindromo atsiradimą, tradiciškai skirstomi į du didelius blokus: individualūs (socialinės-demografinės ir asmenybinės charakteristikos) ir organizaciniai (darbo sąlygos ir turinys).

Individualūs faktoriai:

  • Amžius. Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų. Jauname amžiuje polinkis „perdegti“ aiškinamas emociniu šoku, kuris patiriamas, susidūrus su lūkesčių neatitinkančia realybe.

  • Darbo stažas. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą. C.Maslach atlikto tyrimo duomenys rodo, kad vidurinis medicinos personalas dažniausiai „perdega“ po 1,5 metų nuo darbo pradžios.

  • Lytis. Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas). Vyrai didesnį stresą patiria situacijose, kuriose iš jų reikalaujama demonstruoti vyriškas savybes (fiziniai duomenys, drąsa, savikontrolė, pasiekimai darbe ir pan.), moterims stresą kelia situacijos, kuriose reikalaujama moteriškų savybių pasireiškimo: užuojauta, auklėjimo įgūdžiai, paklusnumas.

  • Šeimyninė padėtis. Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą. Viengungiai vyrai turi didesnę riziką „perdegti“ negu kad išsiskyrę, o pastarieji – didesnę nei vedę.

  • Išsilavinimas. Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo. Emocinis išsekimas nuo išsilavinimo nepriklauso.

  • Asmenybinė ištvermė. Asmenybinė ištvermė – tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius. Darbuotojams su aukšta asmenybine ištverme būdingi žemi emocinio išsekimo ir depersonalizacijos rodikliai ir aukšti profesinės veiklos efektyvumo balai.

  • Sunkumų įveikimo įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus. Tyrimai taip pat patvirtina, kad moterys produktyviau naudoja stresinių situacijų išvengimo strategijas.

  • Kontrolės lokusas. Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau. Reikia pastebėti, kad profesinis efektyvumas tiesiogiai susijęs su vidiniu kontrolės lokusu (ypač vyrų tarpe): kuo labiau manoma, kad rezultatas priklauso nuo asmeninės iniciatyvos ir indėlio, tuo aukštesni profesinės veiklos rezultatai.

  • Savęs vertinimas. Kuo aukštesnis savęs vertinimas, tuo mažesnė rizika patirti perdegimo sindromą.

  • Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Reikia pastebėti, kad A tipo moterys išgyvena „perdegimo“ sindromą dažniau nei A tipo vyrai.

Organizaciniai faktoriai:

  • Darbo sąlygos. Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika. Svarbu paminėti, kad trumpos atostogos ar išeiginės dienos turi teigiamą poveikį ir kuriam laikui sumažina „perdegimo“ lygį, tačiau šis efektas yra trumpalaikis: jau po pirmųjų trijų dienų, sugrįžus į darbą, „perdegimo“ lygis palaipsniui ima didėti ir pilnai „atsistato“ po trijų savaičių.

  • Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai. Tyrimai rodo, kad klientų kiekis, aptarnavimo dažnumas sąlygoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą tuo atveju, jei su pacientu užmezgamas emocinis ryšys, su juo bendrauja ilgiau ir dažniau nei su kitais pacientais.

  • Galimybė savarankiškai priimti sprendimus. „Perdegimo“ sindromas turi priešingos krypties koreliaciją su galimybe savarankiškai priimti svarbius sprendimus.

  • Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas. Kai kurie tyrimai rodo, kad tarpasmeniniai konfliktai su kolegomis yra mažiau psichologiškai kenksmingi negu kad konfliktai su aukštesnę profesinę padėtį užimančiais darbuotojais (gydytojais, vadovais).

  • Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Demokratiniam vadovavimo stiliui būdinga daugelį klausimų spręsti kolegialiai, nurodymus pavaldiniams duoti pasiūlymų ir patarimų forma, pastebėti pavaldinių pastangas ir iniciatyvas, konstruktyviai reaguoti į kritiką, skatinti pavaldinių iniciatyvą ir savarankiškumą.

  • Bendravimo stilius su pacientais. Dalykinis formalizuotas bendravimas su pacientais mažina tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą, tuo tarpu artimas, betarpiškas ir pernelyg dažnas kontaktas su pacientais ir jų emocinėmis problemomis – didina riziką.

  • Grįžtamasis ryšys. Grįžtamojo ryšio apie atliekamą darbą nebuvimas sąlygoja visų trijų „perdegimo“ komponentų atsiradimą: didina emocinį išsekimą ir depersonalizaciją, sumažina profesinės veiklos efektyvumą.

  • Motyvavimas. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą. Kai kurių autorių tyrimai parodė, kad papildomas skatinimas už tam tikro darbo atlikimą padidino slaugytojų profesinės veiklos efektyvumą, tuo tarpu bausmės skatino depersonalizacijos vystymąsi.

  • Situacijos dviprasmiškumas. Vaidmenų konfliktas, reikalavimų ir galimybių neatitikimas didina riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.

Profesinio „perdegimo“ simptomai

Skiriamos 3 simptomų grupės: psichofiziologiniai, socialiniai-psichologiniai ir elgesio.

Psichofiziologiniai:

  • nuolatinio, nepraeinančio nuovargio jausmas, kuris pasireiškia ne tik vakare, bet jaučiamas ir ryte, iškart atsikėlus (chroniško nuovargio simptomas);

  • emocinio ir fizinio išsekimo pojūtis;

  • sumažėjęs reaktyvumas į aplinkos pokyčius (sumažėjęs domėjimasis naujais dalykais arba baimės nebuvimas pavojų keliančioje situacijoje);

  • bendra astenizacija (silpnumas, aktyvumo ir energijos sumažėjimas, kraujo biochemijos pablogėjimas, hormonų pusiausvyros pakitimai);

  • dažni galvos skausmai; nuolatiniai skrandžio-virškinamojo trakto sutrikimai;

  • ryškus kūno svorio padidėjimas/sumažėjimas;

  • pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val. nakties ir „sunkus“ kėlimasis ryte, kuomet reikia keltis į darbą);

  • bendras sulėtėjimas, mieguistumas ir noras miegoti visą dieną;

  • oro trūkumo pojūtis ar kiti kvėpavimo sutrikimai, esant fiziniam ar emociniam krūviui;

  • ryškus vidinio ir išorinio sensorinio jautrumo sumažėjimas (regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo pojūčio pablogėjimas, vidinių kūno pojūčių sumažėjimas arba išnykimas).

Socialiniai-psichologiniai:

  • bereikšmiškumas, nuobodulys, pasyvumas ir depresija (sumažėjęs emocinis tonusas, prislėgtumo jausmas);

  • padidėjęs irzlumas;

  • dažni nerviniai „priepuoliai“ (nemotyvuoti pykčio protrūkiai arba atsisakymas bendrauti, „pasinėrimas“ į save);

  • nuolatinis neigiamų emocijų, kurioms realybėje nėra pagrindo, išgyvenimas (kaltės jausmas, nuoskaudos, įtarumas, gėda, susikaustymas);

  • nepaaiškinamo nerimo pojūtis (atrodo, kad „kažkas ne taip“);

  • padidėjusios atsakomybės pojūtis ir nuolatinė baimė, kad nepavyks arba darbuotojas nesusitvarkys;

  • bendra negatyvi nuostata į gyvenimo ir profesinės veiklos perspektyvas (pvz.: „Kad ir kaip nesistengčiau, visvien nepavyks“);

  • nereikalingumo jausmas, entuziazmo sumažėjimas, nesidomėjimas rezultatais.

 Elgesio:

  • jausmas, kad darbas tampa vis sunkesnis ir atlikti jį darosi vis sunkiau;

  • keičiasi darbo dienos režimas (anksti ateina į darbą ir vėlai išeina arba, atvirkščiai, vėluoja ir stengiasi išeiti namo anksčiau);

  • nepriklausomai nuo objektyvių priežasčių, imamas darbas namo, tačiau ten jis visvien nepadaromas;

  • vadovas vengia priimti sprendimus, formuluodamas įvairias priežastis sau ir kitiems;

  • svarbių, prioritetinių užduočių neatlikimas ir „ užstrigimas“ ties smulkiais darbais;

  • didesnės laiko sąnaudos atlikti automatinius ir elementarius veiksmus.

 Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Pagal „perdegimo“ sindromo poveikį galima skirti 3 pagrindinius sindromo pasireiškimo lygius: asmeninį, profesinį, organizacinį.

Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2 375 slaugytojos, parodė, kad slaugytojos, patiriančios didelį stresą darbe, medikamentų vartoja 1,5 karto daugiau negu tos, kurių streso lygis buvo įvertintas kaip žemas. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Ištyrus 368 slaugytojas, buvo rastas reikšmingas ryšys tarp „perdegimo“ sindromo ir depresijos. Reikia pastebėti, kad 2004-2006 m. JAV atliktame tyrime sveikatos priežiūros specialistai užėmė 4-ą vietą pagal depresijos paplitimą tarp visų profesijų atstovų. Psichoneuroimunologijos mokslas jau įrodė, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp psichoemocinės žmogaus būsenos ir jo imuninės sistemos veiklos – ilgalaikis distresas sekina imuninę sistemą, kas paskatina psichosomatinių ligų vystymąsi.

„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. „Perdegęs“ darbuotojas atsitolina nuo pacientų ir laikosi distancijos nuo kolegų (depersonalizacija), ko pasekoje blogėja komunikacija skyriuje, sumažėja motyvacija įsisavinti žinias, reikalingas darbui atlikti, todėl didėja klaidų tikimybė, dirbama „pagal vadovėlį“, todėl pritrūksta platesnio požiūrio į situaciją, kas kelia grėsmę pacientų sveikatai ir saugumui.

Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis – slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t. 2008 m. JAV atliktame tyrime (dalyvavo daugiau negu 10 000 slaugytojų) daugiau nei pusė slaugytojų teigė galvojančios apie darbo pakeitimą. Iš jų pusė kaip pagrindinę priežastį nurodė – neadekvatų darbo krūvį. Slaugytojų tyrimai taip pat parodė, kad net 78 % slaugytojų nepadavė arba nedavė laiku nurodytų medikamentų pacientams, iš jų 69 % kaip tokio elgesio priežastį nurodė – per didelį darbo krūvį. Būtina pažymėti, kad 73 % slaugytojų dėl slaugos klaidų patyrė moralinį distresą. Akivaizdu, kad profesinės veiklos efektyvumo sumažėjimas ir ypač atsirandančios klaidos darbe didina tiek gydytojų, tiek pacientų ir jų artimųjų nepasitenkinimą slaugytojų atžvilgiu, kas neigiamai atsiliepa bendram mikroklimatui skyriuje.

Perdegimo“ sindromo prevencija

Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“. Taikytinos prevencinės priemonės, taip pat kaip ir pasekmės, bus aptartos trimis lygmenimis: asmeniniu, profesiniu ir organizaciniu.

Kalbant apie asmeninį lygį, svarbu pabrėžti, kad pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu – rūpinimasis savimi. Būtent čia ir susiduriama su didžiausia problema, nes slaugytojos darbui yra specifiška rūpintis kitais, o ne savimi. Reikalinga suprasti, kad rūpinimasis savimi – būtina sąlyga, norint išlaikyti fizinį ir psichologinį balansą.

Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (būtina prisiminti, kad tarp kūno ir proto yra tamprus ryšys: netaisyklinga mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku, sėslus gyvenimo būdas, svorio sumažėjimas ar padidėjimas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Ne mažiau svarbus dalykas yra darbo-poilsio balansas. Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Dažnai žmonės labai lengvai pereina nematomą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos, todėl rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla (pvz., medžioklė, dekupažas ar kt.). Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas – tai psichohigienos esmė, tuo labiau, kad būdų minėtam tikslui pasiekti yra daug ir įvairių: relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai ir pan. Taip pat rekomenduotina užsiimti savistaba, ugdyti humoro jausmą, analizuoti savo jausmus ir dalintis jais su kitais, kas ženkliai sumažina „perdegimo“ tikimybę. Taip pat svarbu turėti draugų, atstovaujančių kitas profesijas, kad būtų galimybė atsitraukti nuo savo darbo. Filosofinio požiūrio į gyvenimą turėjimas ir dvasingumo ugdymas padeda atrasti gyvenimo prasmę ir pajausti jo vertę. Tikėjimas gali tapti sunkumų įveikimo resursų šaltiniu, ypač kai dirbama su mirštančiais pacientais.

Kolegos kaip niekas kitas gali geriausiai suprasti vieni kitų profesinius poreikius ir dažniausius darbe pasitaikančius stresorius, todėl palaikanti ir savitarpio parama paremta darbo aplinka yra geriausia „perdegimo“ sindromo profilaktikos priemonė, taikytina profesiniu lygiu. Padidinti darbingumą taip pat padeda: artimųjų, įsimintinų vietų nuotraukos, kurias rekomenduojama ne tik pasidėti darbo vietoje, bet ir retkarčiais pažvelgti ir trumpam „pabūti“ malonių prisiminimų zonoje; galimybė darbo metu bent 2 kartus išeiti į gryną orą ir pabūti po 5-10 min.; citrusinių vaisių kvapas (aromatizatorius ar tiesiog mandarinas, apelsinas arba stiklinė sulčių). Didelę reikšmę „perdegimo“ sindromo profilaktikai turi sekantys metodai: trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų nustatymas (tai ne tik užtikrina grįžtamąjį ryšį apie tai, kad žmogus eina teisingu keliu, bet ir sustiprina ilgalaikę motyvaciją); profesinių kompetencijų vystymas ir tobulėjimas (vienas iš būdų išvengti „perdegimo“ sindromo yra keitimasis informacija su kolegomis, dirbančiais kituose skyriuose ar įstaigose; tam tinka kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, konferencijos ir t.t.); bereikalingos konkurencijos vengimas (būna situacijų, kuomet neįmanoma išvengti konkurencijos, tačiau pernelyg didelis siekis laimėti didina nerimastingumą, daro žmogų agresyvesniu, kas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Rekomenduotina įvairinti darbo rutiną ir stengtis veiklą organizuoti efektyviau. Kaip rodo atlikti tyrimai, tipiška reakcija į padidėjusį darbo krūvį – tai stengimasis dirbti daugiau ir sunkiau, kad „normalizuoti“ padėtį. Tačiau toks elgesys tik didina stresą ir skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Todėl rekomenduojama daryti nors ir nedideles pertraukas, daryti atsipalaidavimo pratimus ir pan., kad mobilizuoti psichoemocinius ir fizinius išteklius ir pasiekti norimų rezultatų. Norint išlaikyti gerus santykius su kolegomis, gydytojais ir pacientais, reikia turėti išties puikius komunikacijos įgūdžius, todėl slaugytojoms rekomenduojama siekti žinių minėtu klausimu bei rodyti iniciatyvą dalyvauti panašaus pobūdžio mokomuosiuose renginiuose.

Jeigu keletą metų atgal apie profesinio „perdegimo“ sindromą susimąstydavo tik progresyviausi onkologinių skyrių vadovai, tai dabar jau užtikrintai galima sakyti, kad „perdegimo“ sindromo prevencija yra būtina ir turi būti kasdienė, norint išsaugoti ir apsaugoti savo darbuotojų psichoemocinius ir žmogiškuosius resursus. Todėl kalbant apie „perdegimo“ sindromo prevenciją organizaciniu lygiu, visų pirma būtina paminėti psichologiškai sveikos ir palaikančios darbo aplinkos kūrimą. Yra skiriami 6 sveikos darbo aplinkos komponentai: tinkamą kvalifikaciją turinčios slaugytojos, reikšmingas ir savalaikis skatinimas, bendradarbiavimu paremti santykiai, efektyvi komunikacija, efektyvus sprendimų priėmimas ir autentiškas lyderiavimas. Kaip parodė atliktas tyrimas, slaugytojų manymu, autentiškas vadovas yra kompetetingas, rūpestingas, atidus, lankstus, galintis skirti laiko pavaldiniui, bendraujantis su savo komanda, skatinantis darbuotojų vystymąsi, besirūpinantis skyriaus pažanga ir įtraukiantis slaugytojas į sprendimų priėmimą. Kitu vadovo prioritetu turėtų tapti – savo komandos žinių, įgūdžių ir mokėjimų vystymas. Taip pat svarbu stengtis optimizuoti darbo krūvį ir trukmę skyriuje, ypatingą dėmesį skiriant naujiems darbuotojams ir atsižvelgiant į individualius ypatumus (amžių, stažą, šeimyninę padėtį), galinčius įtakoti „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Nemažiau svarbus ir vertingas yra grįžtamasis ryšys: slaugytojos turi turėti galimybę išsakyti savo mintis, poreikius ir lūkesčius, taip pat kaip išgirsti koreguojantį ir palaikantį grįžtamąjį ryšį iš vadovo pusės.

Baigiamasis žodis. Medicinos personalas, dirbantis su onkologiniais pacientais, patiria padidintą riziką išgyventi profesinio „perdegimo“ sindromą, todėl, norint išvengti pasekmių asmeniui bei organizacijai, yra būtina taikyti efektyvias ir savalaikes prevencines priemones profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimui mažinti.