Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Laisvė patirti nesėkmę – esminė sėkmės sąlyga. - M. Korida

Kai žmogus darbą myli labiau už save

Artėja atostogų metas: vieni jo laukia su džiaugsmu, kiti – su baime. Apie pastaruosius yra sakoma: „Gyveno kartą žmogus, kuris tik dirbdavo, o kai nedirbdavo, galvodavo apie darbą...“ Darboholizmas – visuomenėje gerbiama ir, ko gero, pati „priimtiniausia“ iš visų egzistuojančių priklausomybių (alkoholizmo, lošimų, narkomanijos, seksomanijos ir t.t.). Tad pakalbėkime apie geriausią iš blogybių...

Liguistos meilės požymiai

Liguistai mylintį savo darbą žmogų atpažinti nėra sunku. Darboholikui net ir po įtemptos darbo dienos sunku užsiimti kita veikla. Patenkintas jaučiasi tik dirbdamas. Apie jį sakoma: „Šiaip jis niūrus, nenusileidžiantis, pažeidžiamas, tačiau darbe tarsi „persikūnija“: tampa energingu, pasitikinčiu savimi ir savarankišku. Jeigu nedirba, jaučiasi nepatenkintas ir suirzęs. Baigdamas kokį nors darbą, jaučia nepasitenkinimą dėl to, kad „greitai viskas baigsis“, ir iškart ima galvoti apie tai, kokiu darbu užsiims po to. Dažnai darboholikas kelia sau pernelyg didelius reikalavimus ir tikslus, kurių negali pasiekti. Kalbėdamas apie darbą dažnai sako „mes“, o ne „aš“. Nesėkmės darbe prilygsta katastrofai.

Darboholikas nesupranta poilsio prasmės ir nejaučia džiaugsmo ilsėdamasis. Paniškai vengia „nieko neveikimo“ būsenos, nes darbo nebuvimas, jo supratimu – laiko švaistymas veltui arba tinginystės požymis. Galiausiai jis apskritai nebesugeba pabūti nieko nedarydamas. Todėl jei yra priverstas „nieko“ neveikti, tai bent pasilieka sau teisę nuolat galvoti apie darbą.

Erotinio ar pramoginio turinio nuotraukos, filmai ir programos jam kelia susierzinimą, o draugų pasakojimai apie meilės nuotykius jam atrodo nuobodūs. Darboholiko žodynui yra būdingi žodžiai: „visi“, „visada“, „aš privalau“, „aš turiu“.

Darbas darboholikui – ne viena iš gyvenimo sferų, bet visas gyvenimas, pakeičiantis prisirišimą, meilę, pramogas ir kitas veiklos formas.

Po sunkaus darbo turi būti dar sunkesnis darbas

Savo darbą mėgstantis žmogus turi tikslą, jam svarbus darbo rezultatas, o profesinė veikla – viena iš gyvenimo sričių, savirealizacijos būdas, savęs aprūpinimo ir materialinės gerovės sukūrimo priemonė. Profesinė veikla jam teikia malonumą, bet lygiai taip pat jam džiaugsmą teikia buvimas su šeima. Sveikai panirusio į darbą žmogaus nuostata: „Po sunkaus darbo tui būti geras poilsis“.

Darboholikui viskas atvirkščiai: darbo rezultatas neturi prasmės, pats procesas – prasmė, darbas – vertingai panaudotas laikas. Šeima ir šeimyniniai santykiai darboholiko yra suvokiami kaip dėmesį nuo darbo atitraukiantys veiksniai ir todėl artimųjų prašymas skirti jiems daugiau laiko darboholikui kelia susierzinimą.

Vienas iš svarbiausių darboholizmo požymių – tai stiprus ir nuolatinis sėkmės ir aplinkinių pripažinimo siekis. Darboholikas baiminasi patirti nesėkmę, „prarasti įvaizdį“, bijo, kad jį apkaltins nekompetetingumu ar palaikys tinginiu, jam baugu nuo minties, kad vadovo akyse jis gali tapti „blogesniu“ darbuotoju nei kiti.

Darboholizmas laikomas tokia pat savęs naikinimo forma, kaip kad ir kitos priklausomybės: alkoholizmas, narkomanija, lošimai, seksomanija ir t.t. Tai bėgimas nuo realybės, kuomet siekiama darbine veikla kompensuoti tai, ko nepavyksta gauti už darbo ribų. Darboholizmas sukelia pervargimą, išsekina jėgas, kurių nebeužtenka kitoms veikloms, ir atitinkamai susiaurina žmogaus interesų ratą. Pagrindiniu tikslu tampa noras jaustis reikalingu ir nepakeičiamu darbuotoju. Darboholikui neįdomu, o ir, tiesą sakant, nėra kada, pasidžiaugti ar pasinaudoti savo darbo rezultatais. Dažnai tenka išgirsti: „Tiek dirbu, kad nėra kada net uždirbtų pinigų išleisti“.

Darboholiko šeimyninio gyvenimo ypatumai

„Pabėgimas į darbą“ nuo kasdienio gyvenimo gali būti susijęs su nesugebėjimu patirti „mažų gyvenimo džiaugsmų“, nesugebėjimu sukurti ir pajusti komforto namuose. Priklausomas nuo darbo žmogus tiek susikoncentruoja į savo darbą, kad palaipsniui atitolsta nuo šeimos, draugų, ankstesnių pomėgių.

Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių šeimyninį gyvenimą, yra tai, kad sulig darboholizmo laipsnio augimu didėja emocinio tuštumo jausmas ir mažėja empatija (gebėjimas atjausti kitą žmogų). Girdėdamas artimųjų prašymus skirti jiems daugiau dėmesio, darboholikas jaučiasi nesuprastas, nevertinamas, mano, kad iš jo reikalaujama „persiplėšti“, artimieji laikomi „nedėkingais veltėdžiais“. To pasekoje komplikuojasi asmeniniai santykiai ir darboholikui jie tampa tarsi našta, kurią palengvinti gali tik darbas.

Darboholikas pasąmoningai ima ieškoti priežasčių, kad išvengtų šeimyninių problemų ir santykių aptarimo, nebedalyvauja vaikų auklėjime, nesuteikdamas jiems emocinės šilumos ir neatsiliepdamas į vaikų poreikius. Pirmenybę paprastai atiduoda bendravimui su negyvais objektais (rečiau su gyvūnais), o ne bendravimui su žmonėmis. Tokiu atveju nereikia spręsti tarpasmeninių problemų.

Darboholizmas neretai teisinamas tuo, kad tai – materialinė būtinybė, „tokia įmonės politika“, „vienintelė karjeros galimybė“ ir pan. Netgi darboholiko hobis paprastai būna susijęs su „šeimos maitintojo“ role. Tai – darbas sode, medžioklė, žvejyba ir t.t. Jeigu darboholikas negali pilnai savęs realizuoti darbe, jis visa galva panyra į hobį, kuris ilgainiui tampa vieninteliu ir esminiu gyvenimo interesu.

Darnūs santykiai būna tik tose šeimose, kuriose sutuoktinis nepriekaištauja darboholikui ir priima viską taip, kaip yra. Tačiau tai nereiškia, kad pats jaučiasi laimingu ir kad vaikams netrūksta tėčio ar mamos dėmesio. Tiesiog šeima išmoksta gyventi „deficito“ principu.

Visgi galima pasidžiaugti bent tuo, kad australų psichologai, tyrę skyrybų skaičių šeimose, kuriose dirbama saikingai, ir darboholikų šeimose, reikšmingų skirtumų nerado.

Be darbo – kaip be oro

Ne darbo metu (atostogos, liga, atleidimas iš darbo ir t.t.) darboholikas dažnai priklausomybę nuo darbo pakeičia kita priklausomybe – ima vartoti alkoholį ir pan.

Atostogų metu jaučiasi tarsi atplėštas nuo savo narkotiko – darbo ir deda visas pastangas, kad atotrūkis būtų minimalus: vežasi darbo su savimi, atsiliepia darbiniu telefonu, teigdamas sau ir kitiems, kad tai labai svarbu ir be jo neišsivers, nuolat galvoja, ką darys sugrįžęs, kalbasi su sutuoktiniu apie darbą (žinoma, savo) ir net sužinojęs ar pamatęs ką nors naujo, galvoja kaip tai panaudos darbinėje veikloje. Kitaip tariant, darboholikas nesiilsi, jis dirba toliau.

Išėjęs į pensiją, jaučiasi niekam nereikalingu ir nieko vertu. Paprastai tokie žmonės savo energiją nukreipia arba, galima sakyti, „perkelia“ į liguistą polinkį perdėtai rūpintis savo sveikata. Tuomet visas laikas ir energija skiriami ligos paieškoms ir gydytojų kabinetų durų varstymui. Kita vertus, darboholikai išties turi ženkliai didesnę riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Kam pirmenybė tapti darboholiku?

Visuomenėje darboholizmas dažniau paplitęs vyrų tarpe, tačiau moterų emancipacija sparčiai plečiasi ir į šią sritį. Ir jau šiai dienai galima stebėti nemažą skaičių moterų, kurias būtų galima drąsiai pavadinti darboholikėmis.

Į darboholizmą dažniausiai yra linkę vyresni (anksčiau gimę) vaikai arba vienturčiai. Didesnę riziką turi vaikai, išaugę psichologiškai probleminėse šeimose, kuriose vyraujančia problema buvo priklausomybė: nuo sutuoktinio, alkoholio, narkotinių medžiagų, darbo ir pan. Pavyzdžiui, Reginos tėtis buvo agresyvaus tipo alkoholikas, mama – jautri, nesavarankiška, nuo sutuoktinio tiek emociškai, tiek materialiai priklausoma moteris. Regina prisimena, kad ji labai stengdavosi atlikti kuo daugiau namų ruošos darbų, kad padėtų mamai, kad mama nesakytų „koks sunkus mano gyvenimas“. Mokykloje ji siekė gauti kuo aukštesnius įvertinimus, tarsi norėdama kompensuoti šeimos „gėdą“. Reginos tikslas buvo – įstoti į geriausią šalies universitetą ir visiems įrodyti, kad alkoholiko vaikas gali pasiekti daugiau už „normalių“ tėvų vaikus. Neturėdama, jos manymu, „geros“ šeimos, ji norėjo būti geresne už visus kitose gyvenimo srityse: iš pradžių moksle, vėliau – profesinėje veikloje.

Rizikos grupei priklauso ir dirbantys įmonėse, kuriose skatinami viršvalandžiai, apdovanojami savęs netausojantys ir darbui atsiduodantys darbuotojai, kur kuriama konkurencinė atmosfera („išliks tik geriausieji“, „nesamanoja tik riedantys akmenys“ ir pan.), taip pat ten, kur labiau vertinama kiekybė negu kad kokybė. Jeigu vadovas ar kolegos – darboholikai, yra tikimybė, kad žmogus pasiduos grupės spaudimui, norėdamas neatsilikti nuo kitų su tikslu išsaugoti darbą.

Receptas „Ką daryti?“

Pirmiausia, yra svarbu suvokti, kad darboholizmas – progresuojanti priklausomybė, kuri ilgainiui sukelia fizinį ir psichologinį „perdegimą“. Antra, rimtai pergalvoti ir „subalansuoti“ darbo ir poilsio režimą. Griežtai atsisakyti darbo laisvu metu ir priverstinai nukreipti bet kokias mintis apie darbą. Daugiau bendrauti su šeimos nariais ir draugais. Darbo metu daryti pertraukas. Nepiktnaudžiauti alkoholiu ir kitomis priklausomybes sukeliančiomis medžiagomis. „Nepasinerti“ tik į vieną hobį. Ir planuoti vasaros atostogas J

Jeigu „nedirbimas“ sukelia stiprius savigraužos jausmus ir tiesiog stumte stumia dirbti daugiau – kreiptis į psichologą. Kartais psichologinės pagalbos reikia ir sutuoktiniui, kad jis suprastų ir psichologiškai palaikytų mylimo žmogaus sprendimą atsisakyti žalingo gyvenimo būdo.

 

Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt


Darboholizmas Darboholikas Perdegimo sindromas Seima Psichologas Vilniuje Psichologinė pagalba Psichologo konsultacijos Šeimos psichologas Seimos psichologas