Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Tas, kuris neturi tikslo, neranda džiaugsmo jokioje veikloje. - Dž. Leopardis

Kai mąstymas klysta...

Tur­būt dau­ge­liui kaž­kur gir­dė­ta idė­ja, kad mū­sų mintys vei­kia mū­sų emoci­jas, jausmus. Arba šiek tiek kitaip – kad mus pa­vei­kia ne pa­tys įvy­kiai, o tai, kaip mes juos su­vokia­me, inter­pre­tuoja­me, kokią prasmę jiems su­tei­kia­me. Ši idė­ja, kilu­si jau fi­losofams stoi­kams, da­bar yra vie­na iš pa­grindi­nių kogni­ty­viosios psi­chologi­jos idė­jų. Kogni­ty­viosios psi­chologi­jos požiū­riu tai, kaip mes jau­čia­mės dėl tam tikrų įvy­kių, aplinky­bių, si­tu­a­ci­jų, pri­klauso nuo mū­sų minčių. Tas pats įvy­kis ga­li su­kelti vi­siš­kai skirtingas re­akci­jas, pri­klausomai nuo to, kokios tuo me­tu bus mū­sų mintys.

Tar­kim, žmogus stovi parduotu­vė­je, ei­lė­je prie ka­sos, lau­kia sa­vo ei­lės su­mokė­ti už pre­kes. Už­stringa kasos apa­ratas ir par­da­vė­ja už­trunka, kol jį su­tvar­ko. Tuo me­tu ei­lė­je lau­kiančiam žmogui gali kilti tokia mintis: „Na ir prastai parda­vė­ja dir­ba! Ir prie ki­tų ka­sų ei­lės! Apskri­tai, par­duotu­vė­je vi­siš­kai nė­ra tvar­kos!“ Tokiu atve­ju žmogus su­pyksta, su­siner­vi­na, su­irzta ir taip ga­li jaustis ku­rį lai­ką. Ga­li­ma ir ki­tokia mintis: „Na dar teks šiek tiek pa­laukti, par­da­vė­ja su­tvar­kys apa­ra­tą ir su­si­mokė­siu ar­ba per­ei­siu į ki­tą ei­lę“. Žmogus nu­sprendžia pa­var­ty­ti žur­na­lą, apžiū­rė­ti pre­kes prie ka­sos. Tokiu atve­ju ga­li kilti pra­di­nis su­sier­zi­ni­mas, bet jis trumpas, ir ka­dangi nė­ra jį pa­lai­kančių minčių, žmogus atsi­pa­lai­duoja, ne­ky­la ne­ma­lonių pojū­čių, įtampos, pykčio.

Kokios mintys mums ky­la, pri­klau­so nuo to, kaip, kokiu bū­du mes mąstome. Pa­vyzdy­je pir­muoju atveju žmogus per­nelyg stipriai api­bendri­no, pa­da­rė iš­va­das apie prastą par­da­vė­jos dar­bą ir ne­tvar­ką par­duotuvė­je iš vie­no įvy­kio, ku­ris ga­li bū­ti atsi­ti­kęs tik bū­tent tą vie­nintelį kar­tą. Antru atve­ju žmogaus mintys daugiau atspindi re­a­lią si­tu­a­ci­ją, neatsi­sklei­džia mąsty­mo iš­krai­py­mai, ira­ciona­lus mąsty­mas, mąsty­mo klai­dos. Iš­kreiptas mąsty­mas atsi­randa tuomet, kaiklai­dingaiinterpre­tuoja­mare­a­ly­bė. Mes vi­si retkar­čiais inter­pre­tuoja­me re­a­ly­bę sa­vo bū­du, pa­da­rome va­di­na­mų mąsty­mo klai­dų. Ta­čiau kai tokios klai­dos įsi­vyrau­ja, daž­nai ky­la proble­mų. Yra iš­ski­ria­ma ke­le­tas skir­tingų mąsty­mo klai­dų ar­ba iš­kreipto mąsty­mo bū­dų.

Selektyvus teigiadalykų igno­ravimas. Dė­me­sio su­telki­mas į nei­gia­mus da­ly­kus, ignoruojant tei­gia­mus da­ly­kus, infor­ma­ci­ją, kuri prieš­ta­rau­ja nei­gia­mam požiū­riui. Tar­kim, Anta­nas pa­ra­šėata­skai­tąirati­da­vėjąvir­ši­ninkui. Vir­ši­ninkas pa­sa­kė, kad dar­bas atliktas la­bai ge­rai ir kar­tu nu­rodė vie­tas, ku­rias dar bū­tų ga­lima pa­tai­sy­ti. Anta­nas, se­lekty­viai atkreipda­mas dė­me­sį tik į neigia­mą infor­ma­ci­ją, iš­girs tik apie klai­das ir galvos: „Aš pa­da­riau tiek klai­dų! Ma­no ataskai­ta vi­siš­kai prasta!”, vi­siš­kai ignoruoda­mas vir­ši­ninko pa­gyri­mą. Tokiu bū­du nei­gia­mas įsi­ti­ki­ni­mas apie jo dar­bą ga­li ilgai iš­likti, net jei jam ir priešta­rau­ja re­a­lūs įvy­kiai.

,,Viskas arba nieko“ mąstymas. Mąsty­mas juodai-baltai, kuomet ne­ma­toma ir ne­pri­pažįsta­ma jokios spalvos tarp kraš­tu­ti­nu­mų. Galvoja­ma, kad da­ly­kai, žmonės yra tik ge­ri ar­ba tik blogi, tik tei­singai ar­ba tik klai­dingi. Toks mąsty­mas daž­nai bū­dingas per­fekcionistams. Pa­prastas pa­vyzdys ga­lė­tų bū­ti, kai spor­tuojantis vy­riš­kis ry­tais nu­bė­gdavo po 5 kilometrus, vie­ną ry­tą šiek tiek pra­mie­ga, ta­čiau nors dar tu­ri lai­ko nu­bėgti3 km, jis pa­galvoja ,,Ne­tu­riu lai­ko nu­bėgti sa­vo įprasto atstu­mo, ne­bėgsiu vi­sai. Koks aš tingi­nys, net nega­liu atsi­kelti lai­ku!“ Vie­toj to, kad pa­galvotų, jog 3 km ge­riau ne­gu nie­ko, jis pa­si­renka į si­tu­aci­ją žiū­rė­ti„viskas ar­ba nie­ko“ žvilgsniu.

Perdė­tas apibendrinimas. Pa­da­roma bendra iš­va­da remiantis vie­nu įvy­kiu. Jei kažkas atsi­tinka vie­ną kar­tą, žmogus pra­de­da ti­kė­tis, kad vi­sad taip bus. Tokios mintys daž­nai tu­ri tokius žodžius, kaip „vi­sada“ ar­ba„nie­ka­da“.

Minčių skaitymas. Da­rome prie­lai­das apie ki­tų žmonių mintis, jausmus, elge­sį, ne­pa­tikrinda­mi, ar taip yra iš tie­sų. Mes daž­nai galvoja­me, kad ži­nome, ką ki­ti žmonės galvoja apie mus, net ta­da, kai jų veiksmai yra neutra­lūs atrodo prie­šingai. Pvz., Si­ga pra­ėjo pro Ingą nepasi­svei­ki­nu­si ir Inga pa­galvojo: „Siga tikrai ant ma­nęs pyksta, kad va­kar ne­pa­kvie­čiau jos išger­ti ka­vos, ji galvoja, kad aš tokia prasta drau­gė!“ Kai iš tikrųjų Si­ga tie­siog ga­lė­jo bū­ti labai su­si­rū­pi­nu­si sa­vo rei­ka­lais ir ne­kreipti dė­me­sio į aplinką, ta­čiau Inga ne­pa­tikri­nu­si, kaip iš tikro yra, pa­da­rė iš­va­dą.

Perso­nalizavimas. Pri­si­ė­mimas asme­ni­nės atsa­komy­bės užtai, kas nė­ra ta­vo kaltė. Galvoji­mas, kad tai, ką žmonės da­ro ar sa­ko, yra kaž­kokia re­akci­ja į ta­ve ar kaž­kaip su­si­ję su ta­vimi, kai taip nė­ra. Vi­suomet yra tam tikrų da­ly­kų aplinky­bė­se, įvy­kiuose, ki­tuose žmonė­se, kurių mes ne­ga­li­me kontroliuoti, ku­rie nuo mū­sų ne­pri­klau­so, o pri­si­imda­mi asme­ni­nę atsa­komy­bę už tokius įvy­kius, aspektus da­rome mąsty­mo klai­dą. Pvz., vai­kai daž­nai ma­ty­da­mi tė­vus be­si­pykstančius galvoja, kad tai vyksta dėl jų kaltės, tokiu būdu jie pri­si­i­ma sau atsa­komy­bę užtai, kas nuo jų nepriklauso.

Ateities nu­matymas. Kai žmogus ti­ki­si, kad įvy­kiai pasisuks neigiama linkme ir yra įsi­ti­ki­nęs, kad jo spė­ji­mas jau yra faktas ir kad taip tikrai bus. Taip galvojantį žmogų ga­li­me iš­girsti sa­kant: „Tai­gi aš ži­nau, kad bus taip ir taip..“, „Ži­noma, kad ne­pa­si­seks.“, „Vis tiek aš to nie­kad ne­iš­moksiu, tai kam dar stengtis?“ Pvz., Ša­rū­nas ei­na į dar­bo pokalbį, ta­čiau yra tikras, kad jo ne­pri­ims į dar­bą. Tokios mintys pa­vei­kia jo elge­sį, pastangas („Kam stengtis, jei vis tiek ne­pri­ims?“), tai, kaip jis kalba, pa­si­rodo dar­bo pokalbio me­tu. Ga­li bū­ti, kad bū­tent toks iš­anksti­nis nu­si­sta­ty­mas ir sutrukdys jam gau­ti dar­bą.

Perdė­tas padidinimas arba neadekvatus su­mažinimas. Kuomet žmogus pa­di­di­na tam tikrų da­ly­kų svar­bą, reikš­mę arba tiek su­ma­ži­na da­ly­kus, kad jie atrodo itin ma­ži ir menki. Daž­nai toks mąsty­mo bū­das pa­si­reiš­kia, kuomet su­menkina­me sa­vo pa­sie­ki­mus, sa­vo ge­rą­sias sa­vy­bes, ge­bė­ji­mus ir iš­ke­lia­me, padidiname trū­kumus. Ryš­kus tokio mąsty­mo pa­vyzdys yra, kuomet iš­ke­liame, pa­di­di­na­me ki­tų žmonių stipri­ą­sias pu­ses ir kar­tu dar pa­di­di­na­me sa­vo trū­ku­mus.

Vi­si šie mąsty­mo iš­krai­pymai ga­li tu­rė­ti nei­gia­mą įta­ką mū­sų jausmams ir elge­siui, sukelti per dideles neigiamas emoci­jas, ku­rios ne­ati­tinka įvy­kių, pri­si­dė­ti prie ne­tikslaus re­a­ly­bės ma­ty­mo, su­voki­mo. Ste­bė­dami sa­vo mintis, elge­sį, emoci­jas, ga­li­me iš­mokti atpažinti sa­vo mąsty­mo klai­das. Nors mąsty­mo iš­krai­py­mų atpa­ži­ni­mas sa­vai­me jų ne­pa­naiki­na, jau vien tai, kad tai pa­stebi­me, yra pir­mas la­bai svar­bus žingsnis mokantis joms ne­pa­siduoti, ra­ciona­liau galvoti, adekva­čiau re­a­guoti į įvy­kius, taip pri­si­de­dant prie geresnės sa­vo ir aplinki­nių žmonių sa­vi­jau­tos ir gy­ve­ni­mo koky­bės.

 

Psichologė Lina Gervinskaitė

Informacija spausdinta: 2011 02 18 ŠILELIS Nr. 7 (763)