Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Kartais žmogus esti senesnis už savo veidą, tačiau kartais žmogus esti jaunesnis už savo žodžius. - A. de Miuse

Kancerofobija

 Kartą vienas išminčius susitiko Marą ir jo paklausė: „Kur tu eini?“. Maras atsakė: „Einu į didelį miestą. Numarinsiu ten penkis tūkstančius žmonių“. Po keleto dienų tas pats išminčius vėl susitiko Marą. „Juk tu sakei, kad numarinsi penkis tūkstančius žmonių, o numarinai net penkiasdešimt tūkstančių...“ - su liūdesiu papriekaištavo jis. „Ne, - užginčijo Maras, - aš pražudžiau penkis tūkstančius žmonių, likusieji numirė iš baimės“...

 

Atlikti tyrimai liudija, kad baimė susirgti onkologine liga yra pati dažniausia baimė tarp Europos gyventojų - net 75%  žmonių bijo susirgti vėžiu. Dažniausiai bijoma skrandžio, žarnyno, tiesiosios žarnos ir kepenų vėžio. Daugeliui ši baimė tik epizodinė, niekaip neįtakojanti kasdieninio gyvenimo. Tačiau kai kuriems išsivysto kancerofobija – patologinė baimė, kad susirgs ar serga vėžiu. 

 

Kaip atskirti „sveiką“ nerimą nuo kancerofobijos?

Kiekvienam žmogui gali šmėstelėti mintis, kad jis serga onkologine liga, arba nutvilkyti bloga nuojauta, kad jis gali susirgti ateityje. Ypač tuo atveju, jei sirgo artimas žmogus arba jei pačiam ilgai ką nors skaudėjo ar vargino kokie kiti nemalonūs reiškiniai.  Kiekvienas skausmas ar kiekvienas pastebėtas fizinis pasikeitimas verčia sunerimus svarstyti: kažin kas čia galėtų būti? Kuo ilgiau nepaaiškėja negalavimų priežastis, tuo labiau didėja susirūpinimas, net nepriklausomai nuo negalavimo stiprumo. Be to, nebūtinai turi ką nors skaudėti. Sakykime, atsitiktinai kur nors ant kūno užčiuopiame gumbelį. Jo anksčiau nė nejutome, bet dabar, atradę jį, nesiliaujame galvoję, „kenčiame“, nes juk gali išsivystyti piktybinis auglys. Rūpestis išsisklaido paprastai tada, kai dingsta nemalonūs pojūčiai arba kai mediciniai tyrimai paneigia įtarimus. Jei būna tik epizodinės mintys ir jausmai, galima manyti, kad baimė yra normali. Tačiau jeigi žmogų vien pagalvojus apie vėžį apima nekontroliuojamas nerimas, kyla desperatiškas noras ką nors čia ir dabar daryti, kad tik jo išvengti, jei su artimaisiais labiausiai norisi kalbėti apie onkologiją ir jei atsiranda jausmas, kad vėžys tampa centrine tema, verta sunerimti.

Dar nuo Z. Froido laikų, baimės buvo skirstomos į realias ir neurozines. Reali baimė yra mūsų atsakas į egzistuojantį realų pavojų. Ši baimė yra tikslinga ir atlieka signalinę funkciją: yra pavojus, tad pasiruošk gintis arba bėgti. Kitaip tariant, jei diagnozuojama onkologinė liga, baimė laikoma realia, pagrįsta ir tinkama reakcija į pavojų. Gydymą lydinti baimė ir nerimavimas, pabaigus gydymo kursą ir pasiekus remisiją, taip pat yra laikomi būdingais reiškiniais šiam periodui ir kancerofobijai nepriskiriama. Tačiau nuo gydymo pabaigos praėjus daugiau nei metams, baimė turėtų ženkliai mažėti ir intensyvėti tik einant atlikti tyrimų.

Neurozinės baimės būna dviejų rūšių. Viena – tai baimė, kuri yra „laisvai plaukiojanti“ ir pasiruošusi susisieti su daugiau ar mažiau susijusiu objektu. Tai baimė be objekto ar be subjekto. Ji vadinama „laukimo baime“ arba „baimingu laukimu“. Žmonės, kuriems būdinga tokia baimės forma, visada ruošiasi blogiausiam ir gyvena laukdami nelaimės. Pavyzdžiui, jaunas vyras, niekada realiai nesusidūręs su onkologine liga (nesirgo nei jis, nei jo artimieji), pasiklausęs draugo mediko pasakojimų, ima paniškai bijoti susirgti vėžiu, nors jaučiasi puikiai ir sveikatos tyrimų rezultatai patvirtina, kad jis yra sveikas. Tačiau jo giliu įsitikinimu: „Jei nerado šiandien, nereiškia, kad neras rytoj“.

  Antroji baimių rūšis – baimė, atsiradusi kaip trauminio patyrimo pasekmė (kai žmogus pats sirgo onkologine liga arba sirgo jo artimasis). Šiuo atveju baimė yra susieta su tam tikromis objektyviomis patirtomis aplinkybėmis (pvz., gydymo šalutinių veiksnių žinojimas, aplinkinių požiūrio pasikeitimas ir pan.). Skausmingi išgyvenimai ir patirtis, atrodytų, suteikia teisę bijoti, ypač kai nukertama: „Aš žinau, ką reiškia vėžys! Jei tu žinotum, dar ne taip bijotum...“. Tačiau, pažvelgus įdėmiau, darosi akivaizdu, kad žmogaus baimė yra nepagrįstai per didelė, atsižvelgiant į situaciją. Su savimi ar artimuoju elgiamasi ne taip, tarsi būtų bijoma ligos, bet taip, tarsi būtų tvirtai tikima, kad vėžys jau pakeliui.

Mama, auginanti 5-erių metų vaikutį, labai padeda savo seseriai, kurios dukrytei diagnozuotas kraujo vėžys. Ji būna kartu ligoninėje, bėga į parduotuves nupirkti visko, ko reikia, nuolat guodžia seserį, kartu dalyvauja pokalbiuose su medikais, ieško informacijos internete, padeda nuprausti ir pamaitinti mažylę. Kai sesers vyras sunkiuoju periodu nusprendžia išeiti pas kitą, abi apsikabinusios verkia... Taip tęsiasi apie metus. Pamažu moteris ima jausti, kad darosi itin atidi savo paties vaiko sveikatai: kas rytą apžiūri, ar neatsirado kokių nors dėmelių ant kūno, nuolat teiraujasi, ar jis gerai jaučiasi. Kai vaikas atsako, kad gerai, prašo apibūdinti kaip gerai jis jaučiasi. Padaro kraujo tyrimus, tačiau po poros savaičių jau vėl nori juos pakartoti – gal dabar kas nors bus atsiradę. Vaikų gydytoja pasiūlo pasikalbėti su psichologu.

Kad būtų galima tvirtinti, jog žmogui kancerofobija, reikia įvertinti tris simptomų grupes: psichologinius, emocinius ir fizinius. Psichologiniai simptomai pasireiškia įkyriomis mintimis apie vėžį, sunkumais mąstyti apie ką nors kitą, pačių blogiausių prognozių ir ligos išeičių įsivaizdavimu, jausmu lyg būtum „ne čia“ ir „ne tu“, baime prarasti savo jausmų ir minčių kontrolę, baime, kad nualpsi, ir perspėjančių „ženklų“ ieškojimu.

Viena vidutinio amžiaus moteris pasižiūrėjo filmą apie vėžiu sergantį vyrą, kuris turėjo du vaikus, o jo santykiai su žmona buvo komplikuoti. Moteris iškart surado panašumų: ji taip pat turi berniuką ir mergaitę, o ir santykiai su vyru toli gražu ne idealūs... Nuo to laiko ji ėmė bijoti bet kokios informacijos, susijusios su onkologija. Kartą internete netyčia rado svetainę, skirtą vėžiu sergantiems žmonėms, ir pastebėjo vienos klinikos reklamą. Taip jau sutapo, kad ta klinika buvo būtent tame mieste, į kurį ji su šeima ruošėsi persikelti gyventi. Moteris tai suprato kaip likimo atsiųstą jai ženklą...

Kancerofobijos atveju emocijos gali svyruoti nuo nuo nežymiai jaučiamo nuolatinio nerimo iki panikos priepuolių. Kaip rodo praktika, paprastai paklausus, kokius jausmus žmonėms, kamuojamiems šios baimės, sukelia mintys apie jų praeitį, atsakymuose būdavo: pyktis, liūdesys, baimė, skausmas ir kaltė. Žinoma, kad įtempta emocinė būsena atsispindi ir fizinėje sveikatoje: atsiranda galvos svaigimas, drebulys, širdies permušimai, dusulys, skausmas krūtinės srityje, jausmas, kad springsti, padidintas prakaitavimas, pykinimas ar skrandžio rėmuo, silpnumo jausmas, karščio-šalčio bangos. Ypač tai suintensyvėja, kai susiduriama su informacija apie vėžį (pvz., išgirstama reklama per radiją, važiuojama pro onkologinę ligoninę ir pan.)

 

Kas kuria „palankias aplinkybes“ kancerofobijai atsirasti?

Liguista baimė atsiranda tik po ilgesnio „brendimo proceso“, susidarius daugeliui „palankių aplinkybių“. O jos, kaip ir dauguma pradinių veiksnių, yra visuomeninio pobūdžio.

Manoma, kad šiais laikais tikslingai siekiama visuomenę paversti fobiška, kuo nors prigąsdinti, kad būtų lengviau žmones valdyti ir nukreipti jų dėmesį nuo kitų dalykų.

Kaip ir kada prasideda kancerofobija, kaip ji susiformuoja, priklauso nuo to, kokią informaciją gauna į tokią padėtį pakliuvęs žmogus, kaip ją suvokia, remdamasis jau anksčiau įgytomis žiniomis, ir pagaliau nuo to, kaip reaguoja aplinkiniai, pastebėję tokius jo simptomus. Neteisingas žmonių elgesys ir psichologiškai netinkamai pateikiama informacija masiškai kursto kancerofobijas ir neretai padeda joms įsitvirtinti. Kurstančią, palaikančią ir stiprinančią psichinę baimę gali sužadinti kiekvienas žmogus, neišmintingai kalbėdamas apie ligas, pirmiausia artimieji, draugai, pažįstami, bendradarbiai. Deja, ligoninėse pacientai taip pat per daug kalba vieni su kitais apie savo ligas. Viena vertus, juos skatina noras žinoti apie ligą daugiau, tačiau kyla pavojus, kad informaciją bus pateikta subjektyviai, iškreiptai ir tendencingai.

Prevencinės programos turi būti informacinio turinio, bet jokiu būdu ne gąsdinančio. Pvz., tekstas: „Pasitikrink arba mirsi nuo gimdo kaklelio vėžio“ ne tik kad koduoja pasąmonę „nepasitikrinsi – mirsi nuo vėžio“, bet ir tai, kad  jei susirgsi gimdos kaklelio vėžiu – mirsi. Tai nėra tiesa, bet būtent taip informaciją supranta mūsų pasąmonė. Tuo tarpu informacija apie tai, kad „laiku diagnozuotas vėžys yra sėkmingai gydomas“ kuria pozityvią asociaciją, skatina tikrintis sveikatą ir nesukuria terpės atsirasti nepagrįstoms baimėms. Žinoma, profilaktinė medicina ir įvairios prevencinės programos negali apsieiti be populiaraus ligų aiškinimo ir nurodymų. Tačiau gerai būtų, jei visa tai turi būti daroma psichologiškai gerai apgalvotai, kad viena ar kita informacija nebūtų panaudojama kancerofobiniams stereotipams susidaryti ir kad žmogus sveikatą tikrintis eitų ne todėl, kad bijo susirgti, bet todėl, kad nori būti sveikas.

Lygiai taip pat visuomenės mastu žalą daro ir medikų klaidų ar aplaidumo viešinimas, atsvarai nepateikiant pozityvios ir teigiamos medicininės praktikos pavyzdžių. Visuotinai kuriama nuomonė, kad didžioji dauguma medikų – nekompetetingi, „nemato“ ligų ir kad jiems nerūpi žmonių sveikata. Nekalbant apie tai, kad ypač eskaluojama nuomonė, jog tradicinė medicina – tik „nugydo“, o netradicinė – daro stebuklus.

Kaip gi jaučiasi ir elgiasi žmogus, reklamų prigąsdintas vėžiu ir dar nepasitikintis medikais? Bėgioja nuo vieno gydytojo prie kito ir kiekvienam, kuris pasako, kad nėra vėžio požymių, klijuoja etiketę „neišmanėlis“. Tuomet, veikiamas visuotinio nepasitikėjimo medicina, skuba pas kitą „profesionalesnį“ gydytoją... Taip varsto duris, kol iš tikrųjų suranda – tik ne profesionalesnį gydytoją, bet geriau išmanantį žmogaus psichologiją, kuris „užčiuopęs“ kliento kancerofobiją, panaudoja jį savo komerciniams tikslams siekti. Pasakoja istorijas, kaip jų klientui gydytojai niekaip nerado negalavimų priežasties, o štai jis iškart pamatė, kad tai – skrandžio vėžys. Nemalonu net pagalvoti, kai pelnomasi iš žmogaus ligos, o dar gi įsivaizduojamos ligos!

 

Kaip „gimsta“ perdėta baimė?

Tipiškas kancerofobiją sukeliantis išgyvenimas yra artimųjų arba gerų pažįstamų onkologinė liga ar net mirtis nuo jos. Jeigu šis sunkus išgyvenimas laiko atžvilgiu sutampa su asmeniniais negalavimais, panašiais į tuos, kuriuos kentė sirgęs vėžiu žmogus, tai susidaro baiminga asociacija ir atsiranda „nuojauta“, jog toks likimas laukia ir tavęs. Tai jau neišeina iš galvos. Kaip pasakojo vienas gydytojas onkologas: „Mūsų skyriuje buvo pacientė su smegenų naviku. Ją prižiūrėjo ir kartu visur lydėjo geriausia draugė. Po to, kai pacientė numirė, draugei pasireiškė aiškūs kancerofobijos simptomai. Ji taip pat ėmė skųstis galvos skausmais, darėsi tomografinius, kraujo ir kitus tyrimus. Pyko ant mūsų, kad mes „nematome auglio“. Galima sakyti, visiškai save iškankino šia įkyria baime“.

Kaip gi taip nutinka? Mirusiojo šeimos narių pasakojimai apie ligą, pavyzdžiui, laiku nepastebėtą skrandžio auglį, skatina nagrinėti savo paties negalavimus. Fobiškas elgsenos stereotipas padeda surasti tokiuose pasakojimuose dalykus, kurie baimę dar labiau sustiprina. Kitų reiškinių stengiamasi nepastebėti arba jie atrodo per menki, kad įstengtų nugalėti baisius įtarimus. Viską užgožia rūpestis dėl savo sveikatos. Savaime suprantama, baimės kankinamas žmogus eina pas gydytoją, nuodugniai išsitiria. Tačiau apie savo nuogąstavimus prasitaria nedrąsiai. Aiškinimas, jog visi tyrimų duomenys geri, jį nuramina tik trumpam, mat jo negalavimai nepranyksta arba pasikartoja po kurio laiko ir vėl sukelia abejones. Jis konsultuojasi su kitais gydytojais, daro rentgeno nuotraukas, atlieka biocheminius ir kitokius tyrimus. Tačiau abejonės lieka ir kankina toliau. Nenurimdamas jis imasi tyrinėti save pats: skaito medicinos knygas, naršo medicininius internetinius puslapius. Suranda senų, močiutės laikų „daktariškų“ knygų, domisi specialia literatūra. Jo tvirtas įsitikinimas padeda rasti tai, kas tinka įsivaizduojamai baisiai ligai. Lygindamas savo simptomus su aprašomais medicinos vadovėliuose, jis susikuria savo teoriją apie jį varginančią ligą. Ją nuolat papildo įvairia žodine informacija. Kiekviena žinia apie kokią nors sunkią ligą, kurios simptomus tik su dideliu vargu galima prilyginti saviesiems negalavimams, jo galvoje virsta baisia pranašyste. Gilinimasis į savo kūną, pasinėrimas į negalavimų apmąstymus savo ruožtu nenoromis verčia nusigręžti nuo aplinkinio pasaulio, tapti viskam abejingu. Kai skausmai yra labai stiprūs, tai – visiškai normalu. Tačiau skrupulingas kūno procesų stebėjimas, nepaprastas dėmesio koncentravimas į tam tikrus organus ar kūno dalis tik stiprina nemalonius pojūčius. Menkas skausmas sustiprėja, sudirginimui pakanka vis silpnesnių dirgiklių, jeigu tik juos nuolat stebi ir laikai sunkios ligos simptomais. Dėl to menkučiai negalavimai nepraeina arba, tiesą sakant, iš tikrųjų tik atsiranda tada, kai tikrosios jų priežastys, pavyzdžiui, pervargimas, peršalimo ligos, piktnaudžiavimo skanėstais pasekmės jau būna dingusios. Normalūs reiškiniai, kurių savo kasdieniniais darbais užsiėmęs sveikas žmogus visai nepastebi, palaikomi simptomais. Taip vis tvirtėja įsitikinimas, jog tikrai sergama. Beje, toks aiškus ligos įsikalbėjimas ir yra liga, tik ne ta, kuria ligonis mano sergąs. Pateiksiu pavyzdį:

35 metų moteris iki tol sirgo retai. Tačiau jeigu jai tekdavo ilgiau pakosėti, ji tuoj imdavo galvoti apie širdies astmą, jei naktį išpildavo prakaitas – apie tuberkuliozę, jeigu pablykšdavo – apie mažakraujystę. Pasižiūrėjus filmą apie nepagydomą ligonį, tuoj „pajuto“ tuos pačius simptomus. Vieną kartą atostogaujant jai šiek tie sutriko virškinimas, tikriausiai dėl pakituios mitybos. Iš pradžių ji visai į tai nekreipė dėmesio. Tačiau jai į rankas atsitiktinai pakliuvo laikraštis su stambiu šriftu išspausdinta antrašte: „Kas penktas žmogus miršta vėžiu“. Kai ji perskaitė tuos žodžius, nors dar nespėjo sąmoningai jų priskirti sau, - ją išpylė prakaitas, prasidėjo drebulys, apėmė silpnumas, širdis ėmė daužytis, o kažkur skrandyje ėmė labai smarkiai durti. Nuo to laiko neapleido mintis, kad serga skrandžio vėžiu. Ji skaitė viską apie jį ir rasdavo vis naujų ir naujų duomenų, patvirtinančių jos įtarimą. Daug kartų ji tyrėsi pas įvairius gydytojus, gulėjo ligoninėje. Ten buvo nustatyta, jog yra šiek tiek pakitęs gleivinės paviršiaus reljefas, bet vėžio nebuvo nė pėdsakų. Tada ji šiek tiek apsiramino, bet kiekvieną kartą ir vėl imdavo jaudintis, kai tik kur nors perskaitydavo apie skrandžio auglius. Po truputį blėso gyvenimo džiaugsmas, visos mintys sukosi vien apie netolimą mirtį, kurią ji ėmė vaizduotis su visomis smulkmenomis. Baimė tapo pagrindiniu gyvenimo motyvu. Dingo apetitas, todėl ėmė mažėti kūno masė, o tai ir vėl buvo palaikyta naujos vėžio stadijos simptomu. Ištisus mėnesius, kai įsitvirtino kancerofobija, skrandžio skausmus ir baimę sukeldavo kiekvienas įvykis, nors šiek tiek primenantis šią ligą, sakysime, greitosios automobilis, eterio kvapas, asmuo, kurio šeimos narys sirgo skrandžio vėžiu ir t.t.

Pavyzdys aiškiai rodo, kaip atsiranda ir įsitvirtina kancerofobija. Jai būdingas nuolatinis blaškymasis tarp įsitikinimo, kad susirgo, ir vilties, kad galbūt klystama.

 

Kaip „apsiginti“ nuo fobijos?

Vien tvirtinant, kad liga visiškai nepagrįsta, fobijos neįveiksi. Visų taip mėgstamas patarimas susiimti yra ne tik neįvykdomas, bet dar ir griauna pasitikėjimą, mat žmogus tokiu atveju pasijunta nesuprastas. Jis ne apsimetinėja, o yra veikiamas savo fobijos! Kas jos nepatyrė, tas ir negali suvokti šios kankinančios būklės baisumo. Tokioje situacijoje gali padėti tik psichologas ar psichiatras.

 

Informaciją parengė:

Onkopsichologė Laura Bratikaitė

Tel. nr. 8 668 00  000

www.onkopsichologas.lt