Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jei žmonės kalbėtų tik tai, ką žino. - K. Čapek

Vaikų krizės

Tėvelius dažnai išgąsdina krizių metu atsiradęs neįprastas vaiko elgesys. Jie ima kankinti save mintimis apie tai, kur ir kada jie padarė „auklėjimo klaidas“, kad vaikas taip elgiasi. Tačiau vystymosi krizės atsiradimas nėra tėvų elgesio pasekmė, tai natūralus vaiko raidos procesas, tiesiog liudijantis, kad pereinama iš vieno raidos etapo į kitą. Svarbu neapsunkinti vaikui šio proceso ir padėti jam psichologiškai augti.

 

Naujagimio krizė yra pats pirmasis ir trumpiausias kritinis periodas. Tai perėjimas iš saugaus mamos pilvelio į išorinį pasaulį. Manoma, kad krizė tęsiasi maždaug iki trejų mėnesių. Labai svarbu, kad vaikas pasijustų vėl saugus. Tam yra reikalinga minimali jį prižiūrinčių žmonių kaita, būtinas mamos ar kito pagrindinio prižiūrinčio žmogaus buvimas, supančios aplinkos vienodumas (tie patys namai, ta pati lovytė, ta pati skarelė ar merliukas ir pan.). Ar aplinka saugi vaikas taip pat vertina pagal tai, kiek yra patenkinami jo fiziologiniai poreikiai, todėl teisingai daro mamos, kurios nešioja vaiką tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kaip jis nori. Tokiame amžiuje nėra kalbos apie lepinimą, ką neretai tenka išgirsti. Čia kalba eina apie vaiko poreikių tenkinimą. Šiame amžiuje dar nėra užgaidų, yra tik poreikiai, kuriuos tėvai patenkina arba pilnai, arba dalinai.

 

1 metukai. Antrasis pereinamasis periodas gali prasidėti tiek 9 mėnesių kūdikiui, tiek 1,5 metų vaikučiui. Pradėjęs laisviau judėti aplinkoje, mažasis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos, jis jau pats gali pasiekti daiktus, nueiti pasiimti dominantį žaislą ar atidaryti stalčių. Krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus: kad jis egzistuoja, kad yra atskiras nuo kitų gyvų ir negyvų objektų subjektas ir, svarbiausia, kad yra JO/JOS norai. Vaikas nenori košės, bet nori obuolio, nenori seilinuko ir reikalauja rankšluostuko. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, kurie leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, ardyti buteliuką ir vėl jį surinkti). Jei iki metukų amžiaus tėvai vis dar neleidžia vaikui valgyti pačiam ir prievartiniu būdu sodina jį ant puoduko, atsiranda rizika, kad iki pirmos klasės tėveliai kilnos jam šaukštelį iki lūpų ir keis pampersus.   

 

3 metukai. Krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams. Vaiką užvaldo frazė „Aš pats“ ir dar vakar buvęs paklusnus mažylis, staiga net prieidamas iki isterijų reikalauja savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ir nesukalbamumu gina savo nuomonę. Atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tuomet vaikai dažnai sulaukia: „Negalima“, „Neliesk“, „Nelįsk“, „Nemesk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiami. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nėra pajėgus ramiai pasėdėti ir nieko nedaryti. Tam kad vaikas vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką. Labai svarbu nedrausti vaikams reikšti emocijų, nors dažnu atveju tėvai neleidžia vaikui pykti, tuo pačiu momentu patys reikšdami pyktį dėl jo tokio elgesio.  Reikia mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus, gali atsirasti tuštinimosi problemų, mikčiojimas, alergijos ar kitos psichosomatinės ligos.  

 

6-7 metai – „mokyklinė“ krizė. Ji susijusi su tuo, kad tapus mokiniu, vaikas papuola į naują aplinką, kurioje turi paklusti mokytojui, turi susidraugauti su vaikais, turi laikytis naujų taisyklių, kurios nevisada sutampa su namuose egzistuojančiomis taisyklėmis. Tai kelia vaikui sumaištį. Taip pat vaikučiams yra sunku kontroliuoti savo norus: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, jei nesinori, negalima kalbėtis ar juoktis pamokos metu. Apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti, priešintis, kas pasireiškia verkimu, perdėtu jautrumu, nerimastingumu ar agresija. Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Parodyti supratimą vaiko išgyvenimams. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, gerai yra suteikti daugiau laisvės laisvu nuo pamokų metu. Dar prieš leidžiant į mokyklą reikėtų vengti vaiką „gąsdinti mokykla“: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tave tvarkos“ ir pan. Kuo teigiamiau tėvai kalbės apie mokyklą, tuo lengvesnė vaikui bus krizė.

 

Paauglystė (11/12 -18 metų). Sakoma: „Yra normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir yra nenormalu, jei viskas vyksta normaliai“. Paauglystė – padidinto emocionalumo periodas. Emocijos gali keistis labai greitai nuo begalinio liūdesio iki juoko pro ašaras be jokios tėvams aiškiai suvokiamos priežasties. Net 40 % paauglių išgyvena nereikalingumo jausmą. Todėl labai svarbu neatsitolinti nuo vaiko, nemanyti, kad jei jis nekalba ar užsidaro kambaryje, tai jam nereikia dėmesio, meilės ir švelnumo. Tą galima prodyti padarant jam arbatos ar pakviečiant kartu pažiūrėti filmą. Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo išvaizdą. Veidrodis tampa geriausiu draugu ir didžiausiu priešu. Todėl labai svarbu nuolat akcentuoti stipriąsias vaiko puses tiek kalbant apie jo išvaizdą, tiek apie charakterio savybes.

Pagrindinis reikalavimas vaikui – paklusimas, suaugusiajam – iniciatyvumas ir savarankiškumas. Paauglystės metu vaikas atsiduria tarp šių prieštaraujančių vienas kitam reikalavimų lyg tarp dviejų ugnių: viena vertus, jis nebenori paklusti, nes turi savo nuomonę, tuo pačiu bendraamžių nuomonę laiko svarbesne nei tėvų, antra vertus, jis dar nemoka būti savarankišku ir neturi tam galimybių, o ir tėvai jam neleidžia pilnai tokiu būti. Todėl manoma, kad pats optimaliausias tarpusavio su vaiku santykių variantas yra tuomet, kai paauglys laisvai dalyvauja diskusijose, kurios jį liečia tiesiogiai, ir kai stengiamasi jo nuomonę suderinti su tėvų nuomone.  Gaila vaikų, kurie auga autoritarinio režimo sąlygomis: „pasakiau – padaryk“, „patylėk, tavęs niekas neklausia“. Tokiu atveju tėvai trukdo vaiko brendimui, gilina jo krizę ir verčia jaustis nesuprastu, nesvarbiu ir nemylimu. Paauglys nori laisvės – reikia jos duoti, tačiau nubrėžti ribas. Nori į diskoteką? Gerai, tačiau turi grįžti iki 22 val. Vaizdžiai tariant, paauglys užmaišo tešlą, o tėvai supilsto ją į savo formeles.

 

Taigi, vaikystės krizės yra ne „siaubas baubas“, o galimybės vaikui augti ir bręsti. Jei tėvai jiems ištiesia ranką, vaikai gyvenimu žingsniuoja pasitikėdami savimi ir jausdamiesi mylimi.

 

Psichologė Laura Bratikaitė

www.seimospsichologas.lt