Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Žmonių išmintingumas proporcingas ne jų patirčiai, o sugebėjimui jos įsigyti. - B. Šo

Paskui ką vaikščioja nelaimės?

„Paslydo, nukrito, atsipeikėjo – gipsas“, - daug kam gerai žinoma frazė iš filmo „Briliantinė ranka“. Tačiau kai kam tai žinoma ir iš asmeninio gyvenimo. Tad kodėl kai kuriems žmonėms vis kas nors nutinka, tuo tarpu kiti gyvena be menkiausio įbrėžimo?


Atsitiktinumas ar dėsningumas?
Yra žmonės, kurių nepavadinsi niekaip kitaip, kaip tik – „vaikščiojanti nelaimė“. Jie tiesiog „apdovanoti“ pritraukti įvairias nelaimes ir nuolat pakliūna į nelaimingus atsitikimus: laužo kaulus, užsistato guzus, įsipjauna pirštą, patenka į eismo įvykius, krenta nuo laiptų ir t.t.
Būtent jiems dažniausiai įkanda „piktas kaimynų šuo“. Tik jiems pavyksta įkristi į kanalizacijos šulinius ir reguliariai apsipilti karšta arbata. Kuo galima paaiškinti tokią „sėkmę“? Remiantis atliktais moksliniais tyrimais, žmogaus polinkis patirti traumas ir patekti į nemalonias situacijas turi tam tikras psichologines priežastis.
Mokslas teigia, kad didžioji dalis nelaimingų atsitikimų visgi įvyksta neatsitiktinai ir kad „auka“ paprastai atlieka pagrindinį vaidmenį situacijoje. Dar praeitame amžiuje 20-aisiais metais vokiečių psichologas Karlas Marbe padarė išvadą, kad žmogus, tapęs nelaimingo atsitikimo auka, turi didesnę tikimybę vėl pakliūti į panašią situaciją negu kad tas, kuris tokioje situacijoje niekada nėra buvęs. Išanalizavęs įvairių stambių įmonių darbuotojų darbe patiriamų traumų statistiką, mokslininkas pastebėjo, kad žmonės, patiriantys traumas darbe, taip pat daug dažniau tampa nelaimingų atsitikimų dalyviais ir už darbo ribų.
Praėjus kuriam laikui buvo atlikti dar išsamesni tyrimai. Viena didžiausių JAV transporto kompanijų buvo susirūpinusi dažnomis krovininių automobilių avarijomis ir, žinoma, nuostoliais, kuriuos kiekvieną kartą patirdavo. Patikrinus, kiek kuris darbuotojas turėjo eismo įvykių, vadovybė priėmė sprendimą „automobilių daužymo čempionams“ vietoj vairavimo pasiūlyti ramesnį ir sėslesnį darbą. Keliuose krovininių automobilių avarijų skaičius ženkliai sumažėjo. Tačiau įdomu tai, kad tie vairuotojai, kurie dažniausiai pakliūdavo į eismo įvykius, išliko ištikimi sau ir naujose darbo vietose, t.y. vėl sukeldavo įvairias avarines situacijas.
Vadinasi, kai kuriems žmonėms tiesiog būdinga nuolat pakliūti į sveikatai ar gyvybei grėsmę keliančias situacijas.


Kas gi tie „laimingieji“?
Viena pirmųjų, siekusių išsiaiškinti psichologinius ypatumus žmonių, nuolat pakliūnančių į nelaimingus atsitikimus, buvo amerikiečių psichologė Helen Flanders Dunbar. Ji tyrė žmonių, patyrusių traumas, asmenybes. Paaiškėjo, kad tai:
o    ryžtingi žmonės, kurie linkę gauti tai, ko nori, iškart, nieko nelaukdami;
o    jie veikia pagauti impulso;
o    mėgsta netikėtumus ir aštrius pojūčius;
o    nemėgsta daug planuoti į ateitį;
o    daugelis iš jų buvo griežtai auklėti ir sukaupė gana nemažą agresijos „bagažą“;
Apibendrintai galima pasakyti, kad tai veiklūs, impulsyvūs, siekiantys ir nekantrūs žmonės.


Pats sau „budelis“?
Neretai nemalonumus patiriame savo pačių noru. Kai pykstame ant savęs, jaučiamės kalti, gailimės dėl savo elgesio, dažnu atveju pasąmoningai ieškome sau bausmės. Ir jos sulaukiame traumos būdu. Pajutę fizinį skausmą, išsilaisviname iš kaltės jausmo gniaužtų.
Nuo vaikystės žmogus mokomas būti nubaustu už netinkamą elgesį. Jeigu vaikas neklausė, jis būna nubaudžiamas. Pavyzdžiui, pastatomas į kampą. Ten pabuvęs, nebesijaučia kaltas ir vėl mėgaujasi tėvų meile ir dėmesiu. Žmogus, padaręs nusikaltimą, taip pat nusipelno bausmės. Išbuvęs jam skirtą laiką įkalinimo įstaigoje, išeina „išpirkęs kaltę“ už savo nusižengimą įstatymams.
Mūsų psichika taip pat išmoksta naudotis šiuo principu. Dažnai jausdamiesi kalti, elgiamės su savimi tarsi teisėjai, nesąmoningai pasiskirdami atitinkamą bausmę. Kai kada tai gali būti tik galvos skausmas, o kitą kartą ir skaudi avarija.


Ar tik nesinori dėmesio?
Tačiau nutinka ir taip, kad  žmogus, pats to nesuvokdamas, provokuoja traumines situacijas, siekdamas atkreipti į save dėmesį. Pavyzdžiui, žmona, supykusi ant vyro, įsižeidusi išdidžiai išeina į virtuvę gerti arbatos viena. Ir (žinoma, visiškai atsitiktinai) apsiplikina ranką verdančiu vandeniu. Moteris garsiai surinka, o susirūpinęs vyras, pamiršęs visus nesutarimus, įbėga į virtuvę ir puola gelbėti žmonai. Sutuoktiniai susitaiko.
Savaime suprantama, sveikos nuovokos nepraradęs žmogus, susipykęs su antra puse, nepuls piltis verdančio vandens ant rankos. Tačiau šiuo atveju kalbame apie neįsisąmonintą norą atkreipti į save dėmesį ir išspręsti problemas netiesioginiu būdu.

***
Taigi, teoriškai daugelio nelaimingų atsitikimų būtų galima išvengti, jei dažniau įsiklausytume į save, pasistengtume suprasti savo poreikius, drąsiai žengtume į priekį, neatidėliodami nemalonių dalykų, o juos išspręsdami, na ir... skubėtume lėtai.

 

Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt
Tel. nr. 8 668 00 000