Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai
Žmonių išmintingumas proporcingas ne jų patirčiai, o sugebėjimui jos įsigyti. - B. Šo

Kodėl tikime tuo, kuo tikime

„Iš kur iš­trau­kei, kad kompiu­te­rio žaidimai pa­da­rys ma­ne agre­syvų?“ – piktina­si jau­nas pa­auglys, kai mama nori, kad jis ma­žiau žaistų kompiu­te­rinius žaidimus, sa­kyda­ma, kad dėl jų jis taps agre­syvus ir piktas. „Girdė­jau va­kar per te­le­vizijos laidą!“ – atsa­ko ma­ma, įsitikinusi, kad jos mėgsta­ma laida visad pateikia teisingą informa­ciją. Tai tik vie­nas ne­dide­lis pa­vyzdys, kuria­me atsiskleidžia, jog mus pasie­kianti informa­cija ir tai, kaip mes ją įvertina­me(kaip teisingą, ne­teisingą, iš da­lies teisingą ir t. t.), pa­veikia mūsų elge­sį.

Mums nuolat tenka spręsti, tikime ar abe­joja­me tam tikrų da­lykų teisingu­mu. Kaip mes nu­sprendžia­me, ku­rios žinios, informa­cija yra teisinga? Kaip žmogus pa­tiki, kad kažkas yra tie­sa? Kai ku­rie au­toriai kalba apie ke­tu­ris būdus, kaip žmonės su­žino tam tikrą informa­ciją ir kodėl pa­tiki jos teisingu­mu: ilga­laikiš­ku­mo (pa­stovu­mo) me­todas, au­torite­to me­todas, ne­forma­laus ste­bė­jimo me­todas, mokslinis me­todas.

Ilgalaikiškumo, įsitvirtinimo metodas

Žmonės tiki, kad idė­jos yra teisingos, nes jos egzistuoja ilgą laiką. Vie­toj to, kad žmogus bandytų pats nu­spręsti, ar idė­ja teisinga, jis priima ją dėl ilga­amžiš­ku­mo – jei ji taip ilgai iš­liko, ja taip se­niai tikima– tai tu­ri būti tie­sa. Vis tik tai, jog žmonės visąlaik laikė­si tam tikro įsitikinimo, ne­pa­tvirtina jo teisingu­mo. Pa­vyzdžiui, ilgą laiką žmonės ma­nė, kad sau­lė su­ka­si ap­link že­mę, ta­čiau tai nė­ra ir ta­da nebu­vo tie­sa. Vie­na iš prie­žasčių, kodėl dažnai tikima„se­nomis tie­somis“, yra ta, jog mes la­biau linkę atsiminti ir teikti pirme­nybę tai informa­cijai, ku­rią mes jau žinome. Ir pa­prastai tos žinios la­bai atspa­rios pa­sikeitimams. Žmonės tu­ri tendenciją tikė­ti tuo, kuo tikė­jo ilgą laiką, jiems ne­sinori, yra sunku atsisa­kyti se­nų įsitikinimų.

Autoriteto metodas

Informa­cija laikoma teisinga, nes ji gau­na­ma iš au­torite­to, kompe­tentingo šaltinio (ekspertų, mokytojų, tė­vų, mokslininkų, vyriau­sybės, žiniasklaidos ir pan.). Tai, kas kiekvie­nam yra au­torite­tas, yra skirtinga(pvz., vie­niems gydytojas ga­li būti au­torite­tas, kitiems – ne), todėl du žmonės gau­da­mi informa­ciją iš to pa­ties eksperto, ne­būtinai vie­nodai ja pa­tikės. Žinoma, tai, ką teigia ekspertas, ga­li būti visiš­kai tie­sa, ta­čiau ji nė­ra tie­sa vien dėl to, kad taip teigia ekspertas. Re­kla­mos kūrė­jai dažnai iš­nau­doja šį me­todą reklaminiuose klipuose rodyda­mi, kaip gydytojai re­komenduoja vartoti būtent tuos vaistus, kaip žymūs žmonės pa­sa­koja, kodėl mėgsta re­kla­muoja­mą produktą ir pan. Žmonės būna linkę pa­tikė­ti autorite­to pateikia­ma informa­cija, nes atrodo, jog jeigu jis jau taip pa­sa­kė, va­dina­si, tu­ri būti tie­sa. Minė­toji ma­ma, iš­girdu­si per sa­vo mėgsta­mą TV laidą apie kompiu­te­rinių žaidimų ža­lą, pa­tikė­jo informa­cija jau vien dėl to, kad ve­dė­ja jai yra au­torite­tas. Vis tik tai tikrai nė­ra ga­rantas, kad informa­cija yra teisinga.

Neformalaus stebėjimo metodas

Kažkas laikoma tie­sa, remiantis ne­moksliniu, kasdie­niu, ne­dažnu ste­bė­jimu, ne­pa­tikrinus faktų, atkreipiant dė­me­sį tik į tam tikras de­ta­les. Kartais toks ste­bė­jimas su­teikia teisingos informa­cijos, ta­čiau ga­li atsirasti ir ke­lios rūšys klaidų. Pirmas tokios klaidos pa­vyzdys būtų, kai žmogus, pa­ste­bė­jęs atsitinkančius du įvykius vie­ną po kito, nu­sprendžia, kad pirmas su­kė­lė antrą. Pvz., mote­riš­kei per ke­lią perbė­go juoda ka­tė ir vė­liau tą pa­čią die­ną ji pa­me­tė te­le­foną. Mote­riš­kė ga­li ne­pa­grįstai susie­ti du įvykius ir nu­tarti, kad juoda ka­tė lė­mėjos ne­sekmę. Kita klaida būtų, kai iš vie­no konkre­taus įvykio da­romaiš­vada apie bendrą taisyklę.

Ne­forma­liai ste­bint įvykius, ap­linką, sa­ve ir žmones, ga­lima gau­ti dau­giau pa­tikimesnės informa­cijos. Iš­bandžius ke­lias rūšis dantų pastų, po to lengviau iš­sirinkti sau la­biau tinkančią ir ne­be­reikia remtis tik re­kla­mų pa­teikia­ma informa­cija. Ta­čiau kartu mąstymas re­miantis neforma­liu ste­bė­jimo me­todu ga­li su­kurti ir dau­ge­lį prie­ta­ringų tikė­jimų (pvz., juodos ka­tės, penkta­die­nio ir 13 mė­ne­sio dienos de­rinio baimė).

Mokslinis metodas

Šį me­todą dažniau­siai naudoja mokslininkai, tyrė­jai, da­lis ekspertų, kaup­da­mi mokslo žinias. Tam, kad su­kaup­tų patikimą, teisingą informa­ciją ar pa­tikrintų idė­jų teisingu­mą, jie organizuoja kontroliuoja­mą, patikrina­mą, ilga­laikį ste­bė­jimą, ekspe­rimentus, mokslinius tyrimus, renka faktus. Pavyzdžiui, jei norė­tu­me pa­grįstai įsitikinti, ar penkta­die­nis ir 13 mė­ne­sio die­na de­rinyje atne­ša dau­giau nesėkmių, reikė­tų įsitraukti į ilgą ekspe­rimentą, ste­bė­ti visus tokius de­rinius bei ste­bė­ti kitus penkta­die­nius ir žymė­tis, kiek sėkmingų ir kiek ne­sėkmingų įvykių per juos įvyko.

Dau­gu­mą mūsų tu­rimos informa­cijos mes priima­me pirmaisiais trim būdais, nes ne­įmanomakasdie­ninia­megyve­nimevisuomet viską tikrinti griežtai kontroliuoja­mu ekspe­rimentu. Vis tik svarbu žinoti, kaip iki mūsų ateina informa­cija ir kas mus pa­ska­tina tikė­ti jos teisingu­mu. Tuomet galima re­a­liau įvertinti situ­a­ciją, proble­mą, klau­simą, priimti la­biau pa­grįstus sprendimus, su­sida­ryti sa­vo pa­ties, o ne kažkie­no primestą, nuomonę.

 

Psichologė

Li­na Gervinskaitė

Informacija spausdinta: 2010 11 19 ŠILELIS Nr. 46 (750)