Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt
Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
Žemėlapis..
Netiesa, kad žinojimas yra blogai. Žinojimas užgesina baimes, įveikia abejones, žadina stiprybę, tvirtumą ir ryžtą, atveria tikrąjį tikėjimą.- Astrėja
Nesutarimai šeimoje: keisti partnerį ar požiūrį?
Balsas.lt Ignė Grincevičiūtė
Susipažinus su nauja simpatija visada įsivaizduojame, jog santykiai bus tiesiog tobuli, tačiau nemažai porų, jei ne po metų draugystės, tai bent po keliolikos metų santuokos pradeda gyventi kaip „šuo su kate“.
Vieni, neapsikentę skiriasi, o kiti – kariauja toliau, su viltimi, kad galbūt kažkas gali pasikeisti. Tad ką daryti, kai pykstatės lyg pamišę? Keisti partnerį? O gal tiesiog užtektų pakeisti požiūrį?
Rasti atsakymą mums padeda seimospsichologas.lt psichologė Laura Bratikaitė.
Yra begalė knygų, mokančių žmones, kaip kurti darnius santykius, ir nuolat rašoma apie tai, jog siekiant išspręsti problemas, kylančias tarp partnerių, geriausio sprendimo paieškose turi dalyvauti abu partneriai, tačiau tiek vyrai, tiek moterys piktinasi, jog jų antrosios pusės į dialogą leidžiasi retai, o bandymas „aiškintis santykius“ virsta šeimyniniu konfliktu... Ar partneriai iš tiesų būna tokie apatiški, o gal tiesiog nemokame vieni kitų klausytis ir reikšti savo minčių?
Didelė dalis žmonių kelia klausimą „kaip būti mylimam“, o ne „kaip mylėti“. Noras būti mylimam išryškina atsiradusias tarp partnerių problemas, tačiau tik noras išmokti mylėti gali paskatinti partnerius keistis ir ieškoti abipusiai priimtinų sprendimų.
Geriausia knyga – kiekvieno iš mūsų asmeninė patirtis. Pažvelgę į save ir savo gyvenimo istoriją, rasime visus atsakymus. Tik štai iš dviejų atskirų „knygų“ padaryti dvitomį – ne visada lengva, nes sunkiuoju periodu aštriau matomi skirtumai, o ne panašumai ir privalumai. Kaip pradžioje užsidedame rožinius akinius, taip santykiams pablogėjus, iš spintos traukiame juodus akinius ir mikroskopus, o kai pažiūrime – siaubas ima! Tačiau būtent tokia yra santykių raida.
Skiriamos „mažoji“ ir „didžioji“ meilės, kurių esminis skirtumas - „mažoji“ niekada nenukreipta į asmenybę. Galima įsimylėti akis, rankas, figūrą, net žmogaus visuomeninę ar materialinę padėtį ir tuo pačiu likti abejingam žmogui arba net jausti jam nesąmoningą priešiškumą. Taigi, jei laikui bėgant ir atėjus pirmai santuokinei krizei„ „mažoji“ meilė neišauga į „didžiąją“, poros „išverda pačios savo sultyse“, o jei išauga į brandesnę meilę, partneriai įsimyli kitame asmenybę su visais turimais privalumais ir trūkumais.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gana dažnai tenka girdėti, kad „štai aš kaip stengiuosi, o jis/ji nesistengia, nieko nedaro“. Kai pradedi kalbėtis su „juo“ ar „ja“ išgirsti tą patį sakinį.
Taigi, savo asmenines pastangas mato kiekvienas, o kito pastangų matyti nelinkęs, o jei ir pamato, tai stengiasi nuvertinti: „Baisiai čia ką daro – pamanykit namus tvarko. O ką – aš turėčiau tvarkyti?“ Tikra tiesa – namų tvarkymas ne ypatinga veikla, tačiau kažkam tuo užsiimti irgi reikia. Vadinasi, ačiū jam ir už tai. Ir štai tada, kai poroje imamos matyti ir vertinti kito pastangos, pajudama iš mirties taško.
Taigi, reikšti savo mintis, kaip taisyklė, daugelis moka puikiai, išgirsti kitą – jau prasčiau sugeba, na o gebėjimą įžvelgti kitame vertingumą galima įrašyti į „Raudonąją knygą“.
Konflikto metu pagrąsinti sutuoktiniui „Jei nepatinka – skiriamės“ drąsus ne vienas, tačiau ar tai – sprendimas? Nors ir sakoma, jog ypač šiuolaikiniam žmogui kankintis santuokoje tikrai neverta, bet tobulų žmonių nėra. Galbūt mes per daug idealizuojame šeimyninius santykius ir pačius save?
„Nepatinka – skiriamės“ arba „Nepatinka – tavo problema“ gana dažnos manipuliacijos tarp jauno amžiaus partnerių, kurie dėl vykstančių situacijų linkę kaltinti kitus ar aplinkybes, o patys atsakomybės prisiimti nenori arba nemoka. Minėti pasisakymai nuginkluoja partnerį akimirksniu, nes, pvz., „taip, man nepatinka, tačiau skirtis aš nenoriu“ – kyla vidinis prieštaravimas, kuris sukuria akligatvio pojūtį. Iš to nelaimi nei vienas partneris, o partnerystė – tuo labiau. Tai sprendimas, tačiau vienas iš mažiausiai efektyvių.
Įsimylėjėliai idealizuoja savo mylimą objektą, „mato jį visai kitoje šviesoje“, nei jis yra iš tiesų, nes realiame gyvenime nori matyti tai, apie ką svajoja. Geriau pažinus žmogų ir pagyvenus kartu, susiduriama su realybe – pamatome žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norime matyti.
Tuomet „raitojamės rankoves“ ir iš visų jėgų stengiamės susigrąžinti savo idealą – geruoju arba bloguoju. Taigi, nuo pat pradžių santykiuose „paėmę per aukštą natą“, nusiviliame ir pervertiname savo galimybes pakeisti kitą žmogų. Idealai yra gerai, tačiau mums gyventi tenka realybėje.
Visada įsivaizduojame, jog kiti žmonės yra didesni egoistai nei mes, todėl, nesulaukus iš partnerio to, ko tikėjomės, aišku jaučiame nuoskaudas, kurios metams bėgant kaupiasi ir atsiradus pirmai pasitaikiusiai progai tai prikaišiojame. Galbūt problema yra ne partneryje o požiūryje? Ar verta jį keisti? O gal tik padarysime sau meškos paslaugą?
Apvilti lūkesčiai – pati dažniausia nepasitenkinimo santykiais priežastis. Tik pamirštame, kad tą kartelę partneriui užkeliame mes patys. Vadinasi, vardan bendro rezultato reikia vienam nuleisti kartelę, o kitam daugiau pasitempti. Norime būti artimesni – turime žengti po žingsnį vienas link kito.
Kartais pernelyg manipuliuojama teiginiu „pakeisti požiūrį“. Požiūris nėra atskiras nuo mūsų turimos patirties ir vertybių sistemos. Patirties pakeisti negalime, ją galime papildyti. Vertybės apskritai yra sunkiai keičiamos. Todėl kasdieniame gyvenime požiūrio keitimas yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Tik stiprūs sukrėtimai gali greituoju būdu performuoti mūsų požiūrį. Ir jei žmogus yra dažnai skaudinamas, nuoskaudų stiklinė iki viršaus prisipildo greičiau nei suspėjama pakeisti požiūrį į partnerio elgesį.
Moterys pyksta, jog vyrai nenori atvirai šnekėti apie santykius ir tuo labiau konsultuotis su porų psichologu, kai tuo tarpu pastarieji neretai bamba, jog moterys – perdėtai emocionalios ir nesiklauso, kas joms yra sakoma. Atrodytų, jog abi barikadų pusės kalba skirtingomis kalbomis.
Buvo atlikti įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moterų pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu, negu vyrų. Su protingumu tai neturi nieko bendro.
Žinome, kad dešinysis pusrutulis „atsakingas“ už jausmus, o kairysis – už logiką. Taigi, tyrimų rezultatai pateikė anatominį paaiškinimą, kodėl vyrams sunkiau įvardinti tai, kas su jais vyksta.
Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, nerimaudamas ar pykdamas, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Todėl moterys savo nuotaiką gali tiksliai susieti su tam tikru įvykiu.
Nesutarimai kyla tuomet, kai moteris ima reikalauti iš vyro tokio paties gebėjimo ir mano, kad jis tyčia atsiveria „tylos siena“, tačiau dažnu atveju vyras iš tiesų nežino, kodėl jaučiasi piktas ar liūdnas.
Be abejonės, santykių psichologijos mokykloje nemoko, todėl susivokti gyvenime tenka patiems. Kaip iš tiesų turėtų bendrauti konfliktuojančios poros? Ar joms gali pavykti įveikti konfliktų maratoną be specialisto pagalbos? Jei taip, kokiomis priemonėmis?
Pradžioje partneriai bendrauja taip, kaip jie yra iki tol išmokę bendrauti. Vėliau vyksta elgesio modelių „derinimas“, kaip kad orkestro instrumentų prieš koncertą. Dažnu atveju įvyksta supanašėjimas, pvz., vienas partneris buvo įpratęs ir savo šeimoje matęs, kad šaukti ant tave supykdžiusio žmogaus yra normalu, o kito nuomone yra neleistina „kelti balsą“.
Ilgainiui tokioje poroje vyksta supanašėjimas: vienas darosi ramesnis, o kitas aktyvesnis. Jeigu atotrūkis gana didelis, imama konfliktuoti ne tik dėl interesų susikirtimo, bet dėl paties konfliktavimo būdo. Pokalbio eigoje nuo „kodėl negali paimti vaiko iš darželio?“ pereinama „kaip sau leidi ant manęs rėkti?“. Ir paprastai „pametama“ pirminė problema, o pradedami spręsti užvakar dienos konfliktai, „pagardinti“ nuoskaudomis, ašaromis ir durų trankymu.
Labai teisingai pastebėjote, sakydama „konfliktų maratonas“, todėl pirmiausiai reikalinga sumažinti aštrių pokalbių kiekį ir paskirti tam laiką. Galima tokį pasikalbėjimą pavadinti šeimos konferencija ar susirinkimu ir organizuoti 1-2 kartus į savaitę.
Tokie pasikalbėjimai neturėtų trukti ilgiau negu 1 valandą arba maksimum 2 valandas, nes centrinėje nervų sistemje „euforigenai“ išsenka, nuotaika pablogėja, tada vienas iš sutuoktinių ima kitą kritikuoti, kyla susierzinimas, kas gali baigtis apsižodžiavimu ar net barniu.
Jūsų manymu, ar sumažėtų besiskiriančių porų, jei šioms sektųsi bendrauti sklandžiau? Galbūt egzistuoja kokios nors taisyklės, kuriomis remiantis būtų galima išsakyti partneriui priekaištus ir nuoskaudas, neįsiveliant su juo į karštą konfliktą?
Manau, kad pirmiausiai besiskiriančių porų sumažėtų tuomet, jei partneriai ne tai kad bendrautų sklandžiau (čia jau aukštasis pilotažas), bet kad nors apskritai nenustotų bendrauti. Kartais bendravimas sutapatinamas su darbu: partneriai atlieka kasdieninius smulkius darbelius, pvz., rytais ruošia pusryčius, išlygina rūbus, aprengia vaikus ir išleidžia juos į mokyklą, tikrina namų darbus ir mano, kad sugaištas laikas leidžia teigti, jog su šeima gana daug „bendraujama“.
Tačiau dažniausiai tai tėra neišvengiami, egzistavimą užtikrinantys darbai, o ne buvimas kartu. Tik tuomet, kai darbas atliekamas kartu, kai darbas atliekamas padedant vienas kitam, su pasimėgavimu, kai neskubama, pasišnekučiuojama, pajuokaujama ir pan., tai yra laiko praleidimas kartu.
Antra, konfliktinių situacijų sprendimų įgūdžiai. Kaip ir minėjau anksčiau, dažnai tik įvardinama problema, o toliau pokalbio metu „nueinama į lankas“, aptarinėjant balso toną ar praeities skaudulius. Taigi, pasiliekama pirmoje konflikto sprendimo stadijoje. Todėl įgūdžių lavinimas ar bent jau žinių apie pokalbio etapus įgijimas – pirmoji pagalba šeimoms, kurios išsiskirsto po kambarius, nieko nepešusios.
Chroniškai konfliktinėse porose efektyvus susirašinėjimo metodas, kuomet spręsti problemas patariu tik rašytiniu būdu: vienas parašo ant lapo sakinį, tada lapą perduoda kitam ir pastarasis atrašo.
Būdas labai efektyvus, nes mokomasi išlaukti savo eilės, nepertraukiant kito, aiškiai išdėstyti mintis ir, svarbiausia, šeimos metraštis pasipildo nauju aprašytu „įvykiu“, kas įpareigoja parinkti žodžius ir leidžia vėliau perskaityti savo ir partnerio mintis dar kartą. Kaip taisyklė, rašydami žmonės būna kultūringesni ir mandagesni.
O pabaigai mano mėgstamas patarimas: „Elkimės su partneriu ne taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi, o taip, kaip jis norėtų, kad su juo būtų elgiamasi“.
Šaltinis:
http://www.balsas.lt/naujiena/576064/nesutarimai-seimoje-keisti-partneri-ar-poziuri-i
http://www.balsas.lt/naujiena/576134/nesutarimai-seimoje-keisti-partneri-ar-poziuri-ii/2