Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt
Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
Žemėlapis..
Stenkitės ne dėl sėkmės, o dėl vertės.- Albertas Einšteinas
Melas užmuša meilę, o atvirumas užmuša ją dar greičiau... Ar tiesa?
Neretu atveju tenka pastebėti, kad daugelis santykių būtų virtę santuokomis, o daugelis santuokų nebūtų iširusios, jei partnerių atvirumas būtų turėjęs ribas. Tad kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp uždarumo ir atvirumo santykiuose? Kaip žinoti, kada nutylėti, o kada iškloti visą tiesą?
Asmeniniame gyvenime kiekvienas sau nusistato atvirumo ribas. Vieni mano, kad reikia viską pasakoti savo partneriui ir būtina viską žinoti apie jo praeitį ir dabartį. Kiti nori gyventi dabartimi ir bet kokį pernelyg atkaklų domėjimąsi praeitimi ar norą žinoti kiekvieną smulkmeną vertina kaip kėsinimąsi į asmeninę erdvę.
Teigiantys, kad santykiai turi būti paremti 100 % atvirumu, kaip taisyklė, tikisi, kad žinojimas suteiks tam tikrą garantiją dėl santykių kokybės ir trukmės. Jiems atrodo, kad jei turės visą informaciją apie partnerio elgesį, jausmus ir mintis, tik tuomet galės pasitikėti juo ir santykiais, o taip pat galės „geriau jausti santykių pulsą“ ir imtis atitinkamų priemonių „pulsui“ reguliuoti.
Bet kurio žmogaus gyvenime yra dalykų, kurių nebeįmanoma pakeisti, tačiau apie kuriuos taip norisi kam nors pasipasakoti, išsilieti... Ir dažniausiai apie tai norisi pasipasakoti artimiausiam žmogui. Dažniausiai tai būdinga moterims, nes būtent jos jaučia didžiulį norą būti vyro išklausytos, suprastos ir palaikytos. Tačiau prieš pirmąjį žingsnį atsivėrimo link pagalvokite, ką tai duos jūsų santykiams, ir apskritai – ar partneris yra pasiruošęs išgirsti jūsų vidines problemas, ar pasižymi reikiamomis savybėmis ir ar nori išgirsti tai, ką jums taip knieti papasakoti?
Santykiuose skiriama keletas tipiškų klaidų, kurių paprastai mes net nepastebime. Viena iš jų – tai savo vidinio pasaulio „perkėlimas“ ant kito žmogaus pečių ir tikėjimasis, kad jo norai, svajonės ir lūkesčiai tokie patys kaip mūsų. Tačiau partneris nėra mūsų vidinio pasaulio atspindys, jis - žmogus su savo charakteriu, su savitu požiūriu į pasaulį ir visa tai, kas jame vyksta. Tikėtis, kad mūsų antra pusė taptų nuodėmklausiu ar psichoterapeutu, besąlygiškai priimančiu viską, kas pasakyta, ir atsižvelgiančiu tik į mūsų interesus, būtų utopiška. Mūsų atvirumas gali tapti žmogui nepakeliama našta, per sunkiu uždaviniu, nelengvu išbandymu ar net skaudžiu smūgiu.
Tad kaip nuspręsti, kada ir kiek atvirumo „dėti į patiekalą“? Pirmiausia, pagalvokite, ko jūs siekiate atvirumu. Nusimesti akmenį nuo širdies? Nusiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pasidalinti ja su partneriu? Ar norite kažką pakeisti santykiuose ir surasti išeitis? Pabandykite nuspėti, kaip į tai reaguos partneris, kokius jausmus jam tai sukels ir kokių veiksmų imtis paskatins jūsų atvirumas?
Atvirumas nėra pastovi konstanta, jis keičiasi priklausomai nuo santykių stadijos, todėl atsižvelkite ir į tai, kokie dabartiniu metu yra jūsų santykiai.
Santykių pradžia. Svarbu suprasti, kad pirmiausia žmogus turi įgyti nors mažiausią mūsų pasitikėjimą, kad imtume atidarinėti duris į savo sielą. Turi atsirasti prisirišimas, kad galėtume rizikuoti atskleisti apie save tai, kas vienareikšmiškai sukeltų jausmų sumaištį kitam žmogui.
Todėl santykių pradžioje patartina vengti kai kurių atviravimų. Pvz., išmintinga moteris niekada nesiims nuvertinti savęs vyro akyse, taip pat kaip vengs nuoširdžių pasipasakojimų apie nepavykusius ankstesnius santykius.
Pokalbius apie nesėkmingai susiklosčiusių artimųjų ar giminaičių likimus, pavyzdžiui, nuteistų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų ar alkoholikų, geriau atidėti ateičiai.
Nerekomenduojama išsakyti kategoriškų nuostatų vienu ar kitu klausimu, pvz., „negaliu pakęsti gėjų“ (galbūt jums patinkančio žmogaus giminaitis priklauso mažumoms, tad jam išties atsiras abejonė, ar tęsti su jumis pažintį), arba „ateinačius 5 metus ketinu skirti karjerai, o šeima – palauks“ (visų pirma, jūs ir pats/pati negalite žinoti, ar žmogus, sėdintis priešais jus, artimiausių kelių mėnesių bėgyje nepakeis šios jūsų nuostatos, bet kad jis pasidarys atitinkamas išvadas – garantuota).
Jeigu norite šokiruoti atvirumu, galite rizikuoti, tačiau dažniausiai tai išgąsdina kitą žmogų ir paskatina jį atsitraukti.
Santykių pradžioje geriau vengti tiesmukiškai pateikto neigiamo grįžtamojo ryšio apie žmogaus aprangą, skonį, išvaizdą, pomėgius, įpročius, šeimą ar draugus. Nereikia išsakyti moteriai reikšmingų pastabų dėl jos išvaizdos („man patinka lieknesnės, gal ir tau neprošal būtų numesti kelis kilogramus“ arba „na, ir kam tą veidą taip prisipaišei?“) ar vyrui dėl jo finansinio pajėgumo („uždirbi tik 1000 Lt?!“ ar „a, tai važinėji sena Audi?“) Ir nors visa tai, ką pagalvojate, yra gryniausia tiesa, tačiau dabar žmogaus pažinimui skirtas laikas, o ne jo kritikavimui ar tobulinimui.
Taip pat nevertėtų reikšti susižavėjimo jo draugais ar akivaizdžiai grožėtis jos draugėmis. Santykių pradžioje žmonės ir taip nėra tikri dėl vienas kito jausmų ir santykių rimtumo, tad patirtas konkurencijos jausmas tikrai atneš daugiau žalos nei naudos.
Nusistovėję santykiai. Kai santykiai pažengia, ateina momentas, kuomet norisi kitam „atverti visą dūšią“ ir tikimasi, kad mylimas žmogus mus priims tokius, kokie mes esam. Kiekvienas iš mūsų tikimės iš partnerio supratimo, atjautos ir kantrybės. Tai stadija, kuomet mes pažįstame vienas kitą, o santykiai turi savo statusą. Turime bendravimo vienas su kitu patirties, tad žinome ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias vietas. Todėl remiantis turima patirtimi, jau pradedame skirti, kokią informaciją galima ir verta sakyti, o ką geriau nutylėti.
Deja, būtent šioje fazėje žmonės ima sau daugiausiai leisti elgesyje su partneriu. Imasi mokytojo ar dresiruotojo vaidmens ir kritika atvirumo pavidalu liejasi per kraštus. Vienas kito atžvilgiu jie išsako tokius dalykus, kokių net pagalvoti sau neleistų, susitikę su menkai pažįstamu žmogumi. Štai šiame etape atsiranda frazės: „Koks iš tavęs vyras?!“, „Višta, ne boba!“, „Ir teisingai padarė, kad atleido iš darbo. Aš seniai tokį būčiau lauk išmetusi!”, „Gerai gyvenau, kol su tavim neapsivedžiau“ ir t.t. Tada dar daugiau: „Susirasiu meilužį, tai žinosi!“, „Kvaila buvau, kad už tavęs tekėjau! Sugriovei man gyvenimą“ ir pan.
Tiesa, dažnai toks „atvirumas“ turi manipuliacinį tikslą – priversti partnerį susimąstyti, pakeisti elgesį ir išspręsti situaciją. Deja, tokios manipuliacijos turi tik trumpalaikį efektą ir tik tuomet, kai yra adresuotos psichologiškai silpnesniam partneriui. Visais kitais atvejais jos nėra efektyvios ir tik didina atstumą tarp partnerių.
Taigi, atvirumas turi pozityvią prasmę tuomet, kai kartu su tiesa partneriui pateikiamos alternatyvos situacijos sprendimui, kuomet tai tampa galimybe santykiams pereiti į kitą stadiją. Ir negatyvią prasmę atvirumas turi tuomet, kai mes norime išspręsti savo psichologines problemas mums artimo žmogaus sąskaita.
Brandūs santykiai. Branda pasiekiama tuomet, kai partneriai jau kartu „ragavę ir šilto, ir šalto“, kuomet jau apgludinti bendro gyvenimo kampai ir kai ateina suvokimas, kad „mes ne vienas žmogus, o dvi atskiros ir savaip vertingos asmenybės“. Paprastai „sveikuose“ santykiuose atvirumo ribos vėl susiaurėja, nes iš anksto apgalvojama, kaip informacija paveiks partnerį, kaip jis jausis ir kaip elgsis, ir apskritai mąstoma, ką atvirumas duos santykiams? Todėl į klausimą, ar atvirumo minutę prisipažinti apie prieš 10 metų patirtą nuotykį komandiruotėje, atsakymas atskrieja akimirksniu...
Atvirumo ribos plečiasi ir traukiasi, priklausomai nuo besivystančių santykių ir dviejų juos kuriančių žmonių. Tačiau išmintingai elgiasi kiekvienas, kuris vadovaujasi taisykle, kad santykiams reikalinga diplomatija, o ne atvirumas...
Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt
Tel. nr. 8 668 00 000