Ligos baimė - taip pat liga

Nerimauti – normalu, bijoti - ne

Beveik kiekvienas retkarčiais ima šiek tiek bijoti, kad susirgo kokia nors liga, jeigu jam ilgai ką nors skauda ar vargina kokie kiti nemalonūs reiškiniai, kurių negali dorai paaiškinti nei jis pats, nei gydytojas. Kiekvienas skausmas ar kiekvienas pastebėtas fizinis pasikeitimas veikia dvejopai. Pirma, sukelia tiesioginį nemalonumą, pavyzdžiui, varginantį galvos skausmą. Antra, verčia daugiau ar mažiau sunerimus svarstyti: kažin kas čia galėtų būti? Kuo ilgiau nepaaiškėja negalavimų priežastis, tuo labiau didėja susirūpinimas, net nepriklausomai nuo negalavimo stiprumo. Be to, nebūtinai turi ką nors skaudėti. Sakykime, atsitiktinai kur nors ant kūno užčiuopiame gumbelį. Jo anksčiau nė nejutome, bet dabar, atradę jį, nesiliaujame galvoję, „kenčiame“, nes juk gali išsivystyti piktybinis auglys. Rūpestis išsisklaido paprastai tada, kai dingsta nemalonūs pojūčiai.

Tačiau daugeliui žmonių tokie reiškiniai gali sukelti patologinę baimę (fobiją). Baimė, kad gali susirgti arba sergi kokia nors liga, vadinama nozofobija (gr. nosos – liga). Egzistuoja terminai konkrečių ligų baimei įvardinti. Jeigu kas bijo, kad susirgs ar serga vėžiu, vadinasi, jį kankina kancerofobija. Jeigu kas mano, kad turi širdies ydą arba kad jį gali ištikti širdies infarktas, sakoma, jog tai kardiofobija. Šios dvi fobijos pastaruoju metu yra labiausiai paplitusios.

Kaip „gimsta“ perdėta baimė?

Fobija prasideda nuo nemalonių ar skausmingų išgyvenimų patyrimo, kuris ir nulemia, kokia bus fobijos rūšis. Tipiškas kancerofobiją sukeliantis išgyvenimas yra artimųjų arba gerų pažįstamų vėžys ar net mirtis nuo jo. Jeigu šis sunkus išgyvenimas laiko atžvilgiu sutampa su asmeniniais negalavimais, panašiais į tuos, kuriuos kentė sirgęs vėžiu žmogus, tai susidaro baiminga asociacija ir atsiranda „nuojauta“, jog toks likimas laukia ir tavęs. Tai jau neišeina iš galvos. Mirusiojo šeimos narių pasakojimai apie ligą, pavyzdžiui, laiku nepastebėtą skrandžio auglį, skatina nagrinėti savo paties negalavimus. Fobiškas elgsenos stereotipas padeda surasti tokiuose pasakojimuose dalykus, kurie baimę dar labiau sustiprina. Kitų reiškinių stengiamasi nepastebėti arba jie atrodo per menki, kad įstengtų nugalėti baisius įtarimus. Kartą užvaldęs žmogų, šis stereotipas įsitvirtina taip valdingai, kad neapleidžia jo net jeigu kyla klausimas gyventi arba mirti. Nozofobija pakeičia visą mąstyseną, jausmus ir norus. Gražiausius gyvenimo tikslus užgožia rūpestis dėl savo sveikatos. Dabar domimasi tik ja. Savaime suprantama, baimės kankinamas žmogus eina pas gydytoją, nuodugniai išsitiria. Tačiau apie savo nuogąstavimus prasitaria nedrąsiai. Aiškinimas, jog visi tyrimų duomenys geri, jį nuramina tik trumpam, mat jo negalavimai nepranyksta arba pasikartoja po kurio laiko ir vėl sukelia abejones. Jis konsultuojasi su kitais gydytojais, daro rentgeno nuotraukas, atlieka biocheminius ir kitokius tyrimus. Tačiau abejonės lieka ir kankina toliau. Nenurimdamas jis imasi tyrinėti save pats: skaito medicinos knygas, naršo medicininius internetinius puslapius. Suranda senų, močiutės laikų „daktariškų“ knygų, domisi specialia literatūra. Jo tvirtas įsitikinimas padeda rasti tai, kas tinka įsivaizduojamai baisiai ligai. Lygindamas savo simptomus su aprašomais medicinos vadovėliuose, jis susikuria savo teoriją apie jį varginančią ligą. Ją nuolat papildo įvairia žodine informacija. Kiekviena žinia apie kokią nors sunkią ligą, kurios simptomus tik su dideliu vargu galima prilyginti saviesiems negalavimams, jo galvoje virsta baisia pranašyste. Gilinimasis į savo kūną, pasinėrimas į negalavimų apmąstymus savo ruožtu nenoromis verčia nusigręžti nuo aplinkinio pasaulio, tapti viskam abejingu. Kai skausmai yra labai stiprūs, tai – visiškai normalu. Tačiau skrupulingas kūno procesų stebėjimas, nepaprastas dėmesio koncentravimas į tam tikrus organus ar kūno dalis tik stiprina nemalonius pojūčius. Menkas skausmas sustiprėja, sudirginimui pakanka vis silpnesnių dirgiklių, jeigu tik juos nuolat stebi ir laikai sunkios ligos simptomais. Dėl to menkučiai negalavimai nepraeina arba, tiesą sakant, iš tikrųjų tik atsiranda tada, kai tikrosios jų priežastys, pavyzdžiui, pervargimas, peršalimo ligos, piktnaudžiavimo skanėstais pasekmės jau būna dingusios. Normalūs reiškiniai, kurių savo kasdieniniais darbais užsiėmęs sveikas žmogus visai nepastebi, palaikomi simptomais. Taip vis tvirtėja įsitikinimas, jog tikrai sergama. Beje, toks aiškus ligos įsikalbėjimas ir yra liga, tik ne ta, kuria ligonis mano sergąs. Pateiksiu pavyzdį:

35 metų moteris iki tol sirgo retai. Tačiau jeigu jai tekdavo ilgiau pakosėti, ji tuoj imdavo galvoti apie širdies astmą, jei naktį išpildavo prakaitas – apie tuberkuliozę, jeigu pablykšdavo – apie mažakraujystę. Pasižiūrėjus filmą apie nepagydomą ligonį, tuoj „pajuto“ tuos pačius simptomus. Vieną kartą atostogaujant jai šiek tie sutriko virškinimas, tikriausiai dėl pakituios mitybos. Iš pradžių ji visai į tai nekreipė dėmesio. Tačiau jai į rankas atsitiktinai pakliuvo laikraštis su stambiu šriftu išspausdinta antrašte: „Kas penktas žmogus miršta vėžiu“. Kai ji perskaitė tuos žodžius, nors dar nespėjo sąmoningai jų priskirti sau, - ją išpylė prakaitas, prasidėjo drebulys, apėmė silpnumas, širdis ėmė daužytis, o kažkur skrandyje ėmė labai smarkiai durti. Nuo to laiko neapleido mintis, kad serga skrandžio vėžiu. Ji skaitė viską apie jį ir rasdavo vis naujų ir naujų duomenų, patvirtinančių jos įtarimą. Daug kartų ji tyrėsi pas įvairius gydytojus, gulėjo ligoninėje. Ten buvo nustatyta, jog yra šiek tiek pakitęs gleivinės paviršiaus reljefas, bet vėžio nebuvo nė pėdsakų. Tada ji šiek tiek apsiramino, bet kiekvieną kartą ir vėl imdavo jaudintis, kai tik kur nors perskaitydavo apie skrandžio auglius. Po truputį blėso gyvenimo džiaugsmas, visos mintys sukosi vien apie netolimą mirtį, kurią ji ėmė vaizduotis su visomis smulkmenomis. Baimė tapo pagrindiniu gyvenimo motyvu. Dingo apetitas, todėl ėmė mažėti kūno masė, o tai ir vėl buvo palaikyta naujos vėžio stadijos simptomu. Ištisus mėnesius, kai įsitvirtino kancerofobija, skrandžio skausmus ir baimę sukeldavo kiekvienas įvykis, nors šiek tiek primenantis šią ligą, sakysime, greitosios automobilis, eterio kvapas, asmuo, kurio šeimos narys sirgo skrandžio vėžiu ir t.t.

Pavyzdys aiškiai rodo, kaip atsiranda ir įsitvirtina nozofobija, o šiuo konkrečiu atveju – kancerofobija. Jai būdingas nuolatinis blaškymasis tarp įsitikinimo, kad susirgta, ir vilties, kad galbūt klystama.

Kaip „apsiginti“ nuo fobijos?

Vien tvirtinant, kad liga visiškai nepagrįsta, fobijos neįveiksi. Visų taip mėgstamas patarimas susiimti yra ne tik neįvykdomas, bet dar ir griauna pasitikėjimą, mat žmogus tokiu atveju pasijunta nesuprastas. Jis ne apsimetinėja, o yra veikiamas savo fobijos! Kas jos nepatyrė, tas ir negali suvokti šios kankinančios būklės baisumo. Tokioje situacijoje gali padėti tik psichologas ar psichiatras.

Kas kuria „palankias aplinkybes“ fobijoms atsirasti?

Visgi geriau fobijų išvengti, negu vėliau jų kratytis. Daugiau ar mažiau atsitiktinis pradinis išgyvenimas dar nėra fobija. Liguista baimė atsiras tik po ilgesnio „brendimo proceso“, susidarius daugeliui „palankių aplinkybių“. O jos, kaip ir dauguma pradinių veiksnių, yra visuomeninio pobūdžio. Kaip ir kada prasideda fobija, kaip ji susiformuoja, priklauso nuo to, kokią informaciją gauna į tokią padėtį pakliuvęs žmogus, kaip ją suvokia, remdamasis jau anksčiau įgytomis žiniomis, ir pagaliau nuo to, kaip reaguoja aplinkiniai, pastebėję tokius jo simptomus. Neteisingas žmonių elgesys ir psichologiškai netinkamai pateikiama informacija masiškai kursto fobijas ir neretai padeda joms įsitvirtinti.

Nozofobiją kurstančią, palaikančią ir stiprinančią psichinę baimę gali sužadinti kiekvienas žmogus, neišmintingai kalbėdamas apie ligas, pirmiausia artimieji, draugai, pažįstami, bendradarbiai. Deja, ligoninėse pacientai taip pat per daug kalba vieni su kitais apie savo ligas.

Vyresnio amžiaus ligonė į jos palatą atkeltai jaunai moteriai, kurią vargino funkciniai šlapimo pūslės sutrikimai, puolė labai įtikinamai įrodinėti, kad ir jos inkstų liga iš pradžių reiškėsi tokiais pačiais simptomais, kuriuos nusakė jaunoji moteris. Ji, be to, aiškino, jog ateisiąs laikas, kai skausmai prapuls (taip esą visada, kai sunyksta inkstas), o paskui ateisianti mirtis. Praėjus kelioms savaitėms vyresnioji moteris mirė nuo inkstų ligos. Tuo laiku jaunesnioji pacientė jau nejautė jokių stiprių skausmų, tačiau tai laikė vien įrodymu, jog ir jos laukia tokia pati lemtis. Ji manė, kad gydytojai, gailėdamiesi jos, slepia tikrąją diagnozę.

Prevencinės programos turi būti informacinio turinio, bet jokiu būdu ne gąsdinančio. Pvz., tekstas: „Pasitikrink arba mirsi nuo gimdo kaklelio vėžio“ ne tik kad koduoja pasąmonę „nepasitikrinsi – mirsi nuo vėžio“, bet ir tai, kad jei susirgsi gimdos kaklelio vėžiu – mirsi. Tai nėra tiesa, bet būtent taip informaciją supranta mūsų pasąmonė. Tuo tarpu informacija apie tai, kad „laiku diagnozuotas vėžys yra sėkmingai gydomas“ kuria pozityvią asociaciją, skatina tikrintis sveikatą ir nesukuria terpės atsirasti nepagrįstoms baimėms.

Kaip fobija „nugena“ žmogų pas šarlatanus?

Lygiai taip pat visuomenės mastu žalą daro ir medikų klaidų ar aplaidumo viešinimas, atsvarai nepateikiant pozityvios ir teigiamos medicininės praktikos pavyzdžių. Visuotinai kuriama nuomonė, kad didžioji dauguma medikų – nekompetetingi, „nemato“ ligų ir kad jiems nerūpi žmonių sveikata. Nekalbant apie tai, kad ypač eskaluojama nuomonė, jog tradicinė medicina – tik „nugydo“, o netradicinė – daro stebuklus.

Kaip gi jaučiasi ir elgiasi žmogus, prigąsdintas reklamų visokiomis ligomis ir dar nepasitikintis medikais? Bėgioja nuo vieno gydytojo prie kito ir kiekvienam, kuris pasako, kad nėra jokių somatinės ligos požymių, klijuoja etiketę „neišmanėlis“ ir, veikiamas visuotinio nepasitikėjimo medicina, skuba pas kitą „profesionalesnį“ gydytoją... Taip varsto duris, kol iš tikrųjų suranda – tik ne profesionalesnį gydytoją, bet geriau išmanantį žmogaus psichologiją, kuris „užčiuopęs“ kliento fobiją, panaudoja jį savo komerciniams tikslams siekti. Nesąžiningi pelno mėgėjai, tariami „specialistai“, iš tikrųjų įvairiom netradicinėm priemonėm „suranda“ ligą, dar labiau netradicinėm priemonėm ją „gydo“ ir prie viso to dar pacientus verčia nuolatos abejoti savo sveikata ir taip iš jų išspaudžia vis daugiau pinigų. Nemalonu net pagalvoti, juk pelnomasi iš ligos, dargi įsivaizduojamos!

Pabaigai. Žinoma, profilaktinė medicina ir įvairios prevencinės programos, be jokios abejonės, negali apsieiti be populiaraus ligų aiškinimo ir nurodymų. Tačiau visa tai turi būti daroma psichologiškai gerai apgalvotai, kad viena ar kita informacija nebūtų panaudojama nozofobiniams stereotipams susidaryti ir kad žmogus sveikatą tikrintis eitų ne todėl, kad bijo susirgti, bet todėl, kad nori būti sveikas.

Informaciją parengė:

Psichologė Laura Bratikaitė

Skaityti daugiau straipsnių