• Patarimų aruodas
• Onko Psichologas
• Vitaminai sielai
• Paskaitos

• Į titulinį >
• Patarimų aruodas >
• Įdomu žinoti >
• Hipnozė - kas tai?

• Registruotis konsultacijai
• Padovanokite konsultaciją

Į žurnalo "JI" žurnalistės Linos Grinkevičienės klausimus atsako psichologė Laura Bratikaitė.

1. Kokiais atvejais veiksminga hipnozė. Ar padeda gydyti psichologinės kilmės sutrikimus ir pan.?

Hipnozė nėra stebuklingas metodas, kuris išsprendžia visas psichologines ar emocines problemas. Tai tik vienas iš daugelio psichoterapijos metodų. Kad hipnozė būtų veiksminga, visų pirma, ją turi atlikti savo srities specialistas; antra, hipnozė negali būti atlikta prieš žmogaus valią, taigi pats žmogus turi norėti būti užhipnotizuotas. Tačiau net ir tais atvejais, kai žmogus sąmoningai nori tikėti terapeutu ir stebuklinga hipnozės galia, pasąmoningai jis visvien priešinasi svetimai įtakai. Štai kodėl dažniausiai prireikia ne vieno seanso, kad būtų pasiekta rezultato.

Hipnozė gali būti taikoma vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems kaip pagrindinis ar pagalbinis gydymo metodas. Dažnai ji naudojama žalingų įpročių atsikratymui (rūkymas, narkomanija ir pan.), baimių mažinimui, trauminės patirties „nujautrinimui“, pasitikėjimo savimi didinimui ar vidinių konfliktų sprendimui. Hipnozė taip pat yra taikoma, vyraujant depresinėms nuotaikoms. Arba, pavyzdžiui, kai naktinis vaikų šlapinimasis yra psichologinės kilmės problema. Manoma, kad hipnoze taip pat galima įveikti lėtinį galvos ir juosmens skausmą, dirgliosios žarnos sindromą, skrandžio opaligę, širdies išeminę ligą, širdies ritmo sutrikimus, kai minėtų simptomų atsiradimui įtakos turi paties žmogaus psichologiniai ar emociniai ypatumai (pvz., padidintas jautrumas, „iškreipta“ savivertė ar negebėjimas atsipalaiduoti).

2. Kokių yra hipnozės būdų. Koks saugiausias?

Yra du pagrindiniai hipnozės būdai: pirmasis – tai savihipnozė, kai asmuo taiko hipnozę sau pačiam (dar vadinama saviįtaiga); antrasis, kai hipnozę atlieka kitas žmogus (hipnoterapeutas). Abiem atvejais tikslas tas pats - pasiekti gilaus atsipalaidavimo būsenos, kuri „užtikrina geriausią ryšį“ tarp sąmonės ir pasąmonės, ko pasekoje galima atgaminti išstumtą į pasąmonę informaciją arba kaip tik atvirkščiai – „perduoti“ kai ką pasąmonei (pvz., „esu savim pasitikintis žmogus“, „skrisdamas lėktuvu, jaučiuosi ramus“).  Abu hipnozės būdai gali būti efektyvūs, tačiau svarbu, kad hipnozę taikantis terapeutas iš tiesų būtų savo srities specialistas, o žmogus, nusprendęs užsiimti savihipnoze, prieš tai pasikonsultuotų su profesionalu ir būtų apmokytas kaip taikyti šį metodą savarankiškai.

3. Ar hipnozė gali pakenkti, koks šalutinis galimas poveikis, jei daro nepatyręs specialistas?

Hipnozės seansai yra pavojingi psichiškai nesveikam žmogui, nes gali pagilinti jo psichikos sutrikimą arba - turinčiam polinkį - jį išprovokuoti.  Taip pat specialistai hipnozės niekada netaiko esant ūminei vidaus organų patologijai (apendicitui, miokardo infarktui, infekcijoms), esant hipertoninėms krizėms, kraujavimui ir pan., nes tokiu atveju  galima sergančiam pakenkti ir dar labiau sutrikdyti sveikatą.

Nuo to laiko, kai per televiziją buvo rodomi Anatolijaus Kašpirovskio hipnozės seansai, po kurių, medikų teigimu, padaugėdavo pacientų tiek greitosios medicinos pagalbos tarnyboje dėl paūmėjusių vidaus organų ligų, tiek psichiatrų kabinetuose, vieningai laikomasis nuomonės, kad kenksminga gali būti bet kokia hipnozė, kuri taikoma ne individualiai, bet grupei žmonių ar per televiziją.

4. Ar galima „užkoduoti “ žmogų blogiems dalykams?

Kadangi hipnozė yra tarpinė būsena tarp būdravimo ir miego (dar kitaip vadinama transu), kuri sukeliama kito asmens įtaigos būdu, teoriškai galima „užkoduoti“ žmogų „blogiems“ dalykams, ypač pasinaudojant jo jau turimais neigiamais jausmais (pvz., neapykanta valdžiai ar kokiam nors konkrečiam asmeniui, baime nusižudyti, kai turima suicidinių minčių ir t.t.). Istoriniuose dokumentuose netgi kalbama apie masines Adolfo Hitlerio hipnozes, kurioms pasidavę žmonės iš tiesų ėmė jausti aršią nepykantą „priešui“, o kai kurie ją išreiškė netgi šiurpą keliančiais poelgiais.

Į klausimus atsakė psichologė Laura Bratikaitė