Kur prasideda ir baigiasi tolerancija

Ar kada nors susimąstėte, kas įvyktų, jeigu kiekvienas imtų brukti savo nuomonę kaip vienintelę tiesą pasaulyje. Arba viršininkas dėl per didelio svorio jus atleistų iš darbo? Kaip reaguotumėte dėl tokio netoleravimo? Nereikia toli dairytis – netolerancijos apraiškų vis dar apstu mūsų kasdienybėje.

Psichologė Laura Bratikaitė sako, kad visuomenė žmogui „padovanoja“ jau suformuotas tolerancijos ribas, t. y. toje bendruomenėje ar visuomenėje nusistovėjusių elgesio standartų ir mąstymo stereotipų rinkinį. Tai tarsi nieko nestebina, nes priimama kaip norma, kuri  įkalama į galvą nuo vaikystės. Nebesistebime ir nebesipiktiname tuo, prie ko esame pripratę. Visuomenei labai naudinga, kad iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos nustatytos vertybės, nuostatos,  kas yra gerai, o kas blogai, pageidaujami ir nepageidaujami elgesio standartai. Kitaip tariant, kuriasi „nerašytos taisyklės“ ir atitinkamai susiformuoja netolerancija tam, kas yra nepageidaujama, svetima, pavyzdžiui, smurtiniai nusikaltimai, skyrybos ir pan. O štai kitos šalies visuomenėje šie dalykai gali būti kuo puikiausiai toleruojami. Pavyzdžiui, į musulmonišką šalį atvykusį europietį gali papiktinti, kad diskriminuojamos moterys, nes joms neleidžiama važiuoti, tarkim, viename traukinio vagone kartu su vyrais. O tenykščiams tai – norma.

Slidi riba

Išvertus iš lotynų kalbos, tolerantia reiškia kantrybė, ištvermė. Tai – pakanta, pagarba kitokiam tikėjimui, nuomonei, pažiūroms ar įsitikinimams. Kai stinga tolerancijos, atsiranda nepakantumas, kuris  skatina konfliktus, nesutarimus, protesto  bangas ir pan. Tiesa, reikšti savo nuomonę ir turėti savo poziciją bei ją apginti – būtina. Ta riba tarp tolerancijos ir netolerancijos yra labai maža. Kur ji prasideda ir baigiasi? Jeigu mūsų elgesys, žodžiai skaudina, ima kenkti kitam, vadinasi, peržengėme tą ribą. Tik tada, kai mus „suerzina“ kito žmogaus elgesys, mintys ar jausmai, kai pajuntame norą paprieštarauti, pamokyti ar „atvesti į protą“, tačiau save sustabdome ir pabandome suprasti kitą, įsigilinti į jo situaciją, galime sau nusipiešti medalį, užsirašyti „Esu tolerantiškas” ir įsisegti į atlapą.

Netoleranciją gimdo ir šeimos vertybės

Jeigu šeimoje buvo diegiamas, tarkim, lieknumo kultas, natūralu, kad toks žmogus netoleruos storulių. Arba jeigu tėvai nemėgo naminių keturkojų augintinių ir nuo mažens vaikas tegirdėjo, kad jie tik teršia aplinką ir trikdo namų bei kaimynų ramybę, jam gali atsirasti nemeilė gyvūnėliams. Jeigu šeimoje yra smerkiami kitokios seksualinės orientacijos ar rasės žmonės, nėra ko stebėtis, kad užaugęs žmogus per, tarkim, homoseksualų eitynes gatvėje kibs į atlapus...

Tiesa ir realybė yra tokia, kokią suvokiame mes, kokia mums įskiepijama nuo mažens. Bet planetoje gyvena milijardai žmonių ir kiekvienas ją priima skirtingai. Kodėl gi nepamėginus bent pasistengti pamatyti pasaulį ir kito akimis... Iškart suvoktumėte tolerancijos galią, kuriančią darnesnį ir harmoningesnį pasaulį. Jame mažiau liktų pykčiui, barniams, netgi karams.

Kelios gyvenimiškos situacijos iš skaitytojų laiškų ir psichologo komentaras

„Turiu juodaodį draugą. Mums nesaugu vakarais vaikščioti miesto gatvėmis, nes jau ne kartą teko patirti patyčias, kelissyk draugo vos nesumušė. Kodėl žmonės tokie nepakantūs? Kodėl mūsų visuomenės mąstymas įstrigęs akmens amžiuje?“

Nustatytos tolerancijos ribos valstybei suteikia veiksmingą įrankį, padedantį kontroliuoti ir valdyti visuomenę. Kai kuriais atvejais jai gali būti naudingas tautinio ar rasinio nepakantumo kurstymas. Mažoms šalims tai – būdas pristabdyti „tekamumą“, t. y. skatinti santuokas su tos pačios tautybės žmonėmis, teigiant, kad mišriose šeimose daugiau problemų ir pan. Tai  tampa viena iš priemonių mažinti emigraciją. Tos brukamos sąvokos „kitur tavęs niekas nelaukia“, „visada būsi ten „antrarūšis“ formuoja tam tikras nuostatas. Didžiosios šalys, sąmoningai skatindamos kitataučių netoleravimą, neigiamą požiūrį į atvykėlius, tokiu būdu stabdo imigraciją. Neatsitiktinai žiniasklaidoje dažnai skelbiama statistika, kad atvykėliai padaro daugiausiai nusikaltimų, kad yra linkę apgaudinėti darbdavius, o santuokas su vietos gyventojais neva kuria tik iš išskaičiavimo). Patys atvykėliai dėl to jaučiasi „atstumti“, apie tai kalba artimiesiems, likusiems gimtoje šalyje, ir tai pasėja abejonių apie tai, ar iš tiesų „kitur duona skalsesnė“.

Netolerantiškas žmogus paprastai mąsto kraštutiniškai, pasaulį mato tik juoda arba balta spalvomis. Pavyzdžiui, jo nuomone, žmonės yra arba stiprūs, arba silpni. Arba mano, kad yra tik vienas būdas padaryti karjerą ir t. t. Toks mąstymas ypač būdingas paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje. Jauniems žmonėms dar yra sunku susigaudyti suaugusiųjų pasaulyje ir greitas skirstymas į „gerai“ ir „blogai“ padeda jam greičiau priimti sprendimus. Tai, kas sava, priima kaip gėrį, o tai, kas svetima – kaip blogį. Elementarus pavyzdys. Štai eina Gedimino prospektu musulmonas su tautinais drabužiais. Nebrendila jaunuolis mąsto: „Aš – kietas bičas, aš „o.k.“, o tas – kitoks, vadinasi, jis – ne „o.k., jis – blogis. O blogį reikia naikinti...“ Pasitraitoja rankoves ir garsiai sušunka: „Ei, Osama!“

„Mano viršininkas netoleruoja apkūnių žmonių. Laido nekorektiškas replikas, tyčiojasi. Kaip elgtis tokiu atveju? Ar  duos naudos atviras pokalbis ir kaip jį pradėti?“

Polinkis į toleranciją arba į nepakantumą formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Tolerantiški vaikai išauga tose šeimose, kur jiems buvo sukurta saugi aplinka. Kai vaikai auga mylimi ir yra priimami bei vertinami tokie, kokie yra, su visais trūkumais (su kreiva eisena, su atlėpusiomis ausimis, su dėmesio sutrikimu, negebėjimu dailiai rašyti ir pan.). Nepriklausomai nuo to, ką ir kaip jie geria daro. Bausmės tokiose šeimose nebūna itin griežtos ar nepagrįstai nepelnytos. Vaikui nereikia gyventi baimėje ir jis auga laisvas būti savimi. Todėl užaugęs jis palieka laisvę ir kitam būti savimi, būti „kitokiu“.

Priešingu atveju, kai vaikas užauga nesaugiame pasaulyje, kur nuolat buvo nuvertinamas, kritikuojamas, būtent tokį bendravimo būdą jis „perkelia“ į santykius ir suaugęs: kiekviename žmoguje jis irgi ieško trūkumų. Tačiau netolerancija kai kada painiojama su perfekcionizmu. Tarp jų yra skirtumas: perfekcionistas reikalauja to, ką žmogus gali pakeisti (nedaryti rašybos klaidų, lygiai susegti lapus, laiku priduoti ataskaitą ir pan.), tuo tarpu netolerantiškas žmogus „prikimba“ prie to, ko pakeisti žmogus nelabai gali, pavyzdžiui, tautybės („ruskis“), gimimo vieta („kaimietis“), šeimos statuso („senmergė“) ir pan.

Žmogus, kuris netoleruoja kito žmogaus, netoleruos ir jo nuomonės. Tad ar ką nors sakyti viršininkui? Gal verčiau pabandyti ugdyti savo toleranciją vadovo netolerancijai.

„Mano kaimynai įsigijo šunį. Mane erzina jo lojimas, tipenimas, kai šeimininkai išeina į darbą ir palieka jį vieną namuose. Kai pasakiau, kad šuo trikdo ramybę, užpyko ir dar aprėkė, nesiima jokių priemonių. Aš pagrasinau iškviesianti policiją, bet niekas nepadeda. Dabar tarp mūsų iškastas karo kirvis. Pyktis nesinori, ką patartumėte?“

Žmonės, kurie gyvenimą supranta kaip „mūšio lauką“, „priešų“ susiranda visuose lygmenyse: „viršuje“ (pvz., valdžia, vadovas, netgi Dievas), lygiagrečiai (bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, vyras ar žmona) ir apačioje (pavaldiniai, vaikai, gyvūnai). Tolerancija baigiasi ten, kur prasideda principiniai dalykai ir piktybiškumas („kad ir kas, pasieksiu savo“, „vis vien pasieksiu, kad tas skalikas čia negyvens“ ir t. t.). Tolerancija prasideda ten, kur ieškoma kompromiso. Pasakymas „jūsų šuo taip loja, kad neįmanoma gyventi šiame name“, nieko neduoda, problemos nesprendžia. Pagalvokite, ko galima pasiekti šiuo pasakymu: „Jūsų šuo taip liūdi be jūsų – loja ir loja vargšiukas...“. Jeigu šeimininkas myli savo šunį, ims sukti galvą, ką čia padarius, kad jo augintinis taip smarkiai neliūdėtų. Tikrai pradės ieškoti problemos sprendimo būdų jei ne dėl kaimynų, tai dėl savo ramybės.

„Kaip elgtis, jei yra kolega homoseksualas, o kolektyve yra kitokios seksualinės orientacijos netoleruojančių žmonių? Iš kur kyla toks nepakantumas?“

 Homoseksualų tema yra pernelyg sureikšminama ir dirbtinai įjautrinama. Pažiūrėkime, kokia kiltų reakcija, jeigu atsakyčiau: „Taip, kaip ir su kitu kolega trumparegiu“. Iškart pasigirstų nuomonių, kad tai – diskriminacija, kad homoseksualumą suprantu kaip trūkumą ir kad homoseksualai yra tokie pat, kaip ir visi kiti. Ir štai tas deklaratyvus ir rėksmingas „Mes tokie kaip ir jūs“ savaime tarsi įvardija dvi grupes: mes ir jūs. Žmonėms su tradicine seksualine orientacija kyla vidinis pasipriešinimas: „Na jau ne, tikrai yra skirtumų“. Pasakymas: „Mes visi skirtingi“ suvienija labiau nei tai, kad „Mes vienodi“. Žmones supriešina ne tiek pats homoseksualizmas, kiek tai, kaip jis yra pateikiamas. Panašu, kad dabartiniame mūsų visuomenės raidos tarpsnyje sąmoningai provokuojama atvira netolerancija homoseksualizmui.

Su psichologe kalbėjosi žurnalistė Lina Grinkevičienė