Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai

Kaip tėvams bendrauti su savo 18-mečiu vaiku?

Į žurnalo "JI" žurnalistės Linos Grinkevičienės klausimus atsako psichologė Laura Bratikaitė:

 

"Sakoma, kad iki 7-erių metų vaikas yra ponas, nuo 7-14  metų – tarnas, o nuo 14-iolikos metų – draugas. Jeigu tėvai savęs paklaustų: „Kaip aš elgiuosi su draugu?“ ir atsakymus palygintų su savo elgesiu pilnamečio vaiko atžvilgiu, gautų daug atsakymų, kuria kryptimi „dirbti“.

Visgi santykiuose pagrindine problema yra nepakankamas domėjimasis vaiko asmenybe. Tiesa, visi užsiėmę savais reikalais. O ir paauglystės laikotarpiu paaštrėję santykiai ir vaiko nenoras atvirauti palieka atstumą. Tačiau tėvams tereikia vieną savaitę užsirašyti visus klausimus, kuriuos jie užduoda savo vaikui, gale savaitės atlikti klausimų analizę ir bus akivaizdu, ar tai vertingas bendravimas, ar šabloninis įpročiu tapęs pokalbio palaikymas (pvz., „kaip šiandien sekėsi mokykloje?“ „valgysi?“, „pamokas paruošei?“ ir t.t.).

Kartais darau tokį eksperimentą: ateina į konsultaciją tėtis ar mama (ar abu kartu) ir guodžiasi, kad neranda su paaugliu bendros kalbos. Klausiu, ar jų vaikas turi kuriame nors socialiniame tinklapyje savo paskyrą. Surandu profilį ir imu klausinėti: „Kaip Jums atrodo, kiek Jūsų vaikas turi draugų tinklapyje? Kurį dainininką jis nurodė kaip mėgstamiausią? Kokias savo nuotraukas yra įkėlęs? Ar mėgsta draugams siųsti youtube video siužetus? Apie ką vaikas dažniausiai rašo ant „sienos“?“ ir t.t. Deja, ne visi tėveliai išlaiko šį testą... Tuomet gauna namų darbų - pradėti domėtis savo vaiku, o tada ir temų pokalbiui atsiras...

 

Labai dažnai tenka sutikti tėvus, besiskundžiančius tuo, kad „per darbus“ nelieka laiko vaikams. Kodėl mūsų „svarbiausiems“ vis pritrūksta laiko? Labai teisingai į šį klausimą atsakyta B. Moestl knygoje „Menas nustatyti ribas“: „Paprasčiausia yra neskirti laiko ir dėmesio tiems, kurie mažiausiai gali to išsireikalauti. Ir tai yra vaikai.“

 

Būtina skirti dienos dalį ir dideliems vaikams. Mažiukai paprastai patys jo išsireikalauja, o didesni vaikai – pažiūri iš šalies į nuolat užsiėmusius tėvus, nieko nepasako ir širdutėse užgniaužę liūdesį eina prie kompiuterio... Gerai būtų, jei tėvai atrastų laiko savo užimtoje dienotvarkėje ir galėtų praleisti laiką tik su savo pilnamečiu vaiku. Tai galima pavadinti „vyrų valandomis“ (kai tėtis leidžia laiką su berniuku) arba „moterų valandomis“ (kai mama užsiima su dukra joms įdomiomis veiklomis), arba tiesiog - „mūsų valandomis“. Svarbu, kad tai būtų bendras užsiėmimas dviese, kurio metu vaikas pilnai gautų individualų tėvų dėmesį.

 

Kai vaikas tampa pilnamečiu, vienomis aktualiausių ir tėvams didžiausią rūpestį keliančių temų tampa: vaiko santykiai su priešingos lyties atstovais, mokymosi rezultatai, nes artėja abitūros egzaminai, na, ir būsimos studijos, t.y. profesijos pasirinkimas. Kiekvienai iš šių tema atskiros  rekomendacijos.

 

Pilnametystės pradžia - labai stiprių įsimylėjimų laikas. Vaikas dar nemoka nustatyti ribų tarp savęs ir mylimojo/mylimosios, todėl myli besąlygiškai ir tapatinasi su meilės objektu. Jei tėvai kritikuoja ir nepalankiai vertina vaiko mylimą žmogų, vaikas išgyvena tai itin skaudžiai, nes priima tai kaip tiesioginę kritiką sau. Todėl reikia stengtis ne „atkratyti“ vaiką nuo santykių, o padėti jam ir mokyti jį kaip kurti tuos santykius. Tai geriausia daryti ne nurodymų būdu, o savo asmeninės patirties pasakojimo būdu. Nieko negąsdinant ir leidžiant vaikui iš pasakojimo pačiam pasiimti tai, kas jam reikalinga. Jei vaikas beviltiškai ir nelaimingai įsimylėjęs, nereikia jam sakyti: „pamiršk tą mergiotę“. Tai nepadės, nes kol jis myli, pamiršti negali. Geriau veiklomis užimti vaiką, atitraukti šiek tiek nuo jo išgyvenimų, parodyti kitokio džiaugsmo gyvenime, papasakoti, kaip pačiam teko išgyventi panašų jausmą, kaip jautėtės, ką darėte ir ką apie tai galvojate dabar.

 

Mokslai, žinoma, svarbus dalykas gyvenime. Būna tėvai staiga susizgrimba, kad jau egzaminai ant nosies – reikia iš vaiko padaryti pirmūną ir prasideda... Vaikas priešinasi, nes jis nepratęs prie naujų reikalavimų, nesupranta, kodėl staiga tėvai pakeitė požiūrį ir kodėl taip kelia paniką. Vertėtų prisiminti, kad baigiamosiose klasėse vaikai mokosi taip, kaip iki tol buvo išmokyti ir išmokę mokytis. Tėvai galėtų pasiūlyti pagalbą, bet nurodinėti – jau vėlu. Tai tik blogintų santykius. Kartais tėvai elgiasi taip, tarsi pažymys būtų svarbiausias dalykas gyvenime. Paklauskite savęs – ar dar atsimenate savo mokyklinių metų rudens trimestro matematikos kontrolinį? Ne? O lietuvių kalbos įskaitą pavasarį? Ar manote, kad viso gyvenimo perspektyvoje – tai buvo vieni svarbiausių dalykų? Ne? Kodėl tuomet su vaiku elgiatės taip, tarsi pažymys būtų esmių esmė?.. tarsi pagal abitūros egzaminų vidurkį Dievas spręstų, kokį tolimesnį likimą vaikui duoti?..

 

Profesijos... Dažnai tėvų nerealizuotų svajonių ar gyvenimiškos patirties keliu pasidarytų įžvalgų „pardavinėjimas“ vaikams. Vertėtų padėti vaikui atrasti save ir suprasti, kas jį domina. Daugeliui vaikų labai sunku tai patiems padaryti ir jie iki paskutinės minutės nežino, kur stoti. Tad kelis paskutinius metus tėvai galėtų skirti laiko vaiko supažindinimui su įvairiomis profesijomis: suorganizuoti pokalbį su draugu, pvz., mediku, ir paprašyti, kad jis vaikui papasakotų apie savo darbą arba netgi nusivestų kartu į medicinos įstaigą. Galima vestis ir į savo darbą, kad vaikas geriau suprastų specialybės pobūdį. Būdų yra daug ir įvairių – tereikia pasitelkti kūrybiškumą.

 

Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Jeigu vaikas pasitiki tėvais, laiko juos draugais, jis pats pasipasakos ir paprašys patarimo.

 

Pabaigai pasakysiu, kad jei su mažiukais vaikais svarbu yra praleidžiamo laiko kiekis, kad jie susiformuotų sveiką prisirišimą ir saugumo jausmą, tai su pilnamečiais vaikais svarbiausia  praleidžiamo laiko kokybė, kad vaikai išsaugotų ryšį su tėvais ir visada jaustų jų palaikymą ir supratimą, net ir tuo atveju, jei nuspręstų mokytis iš savų klaidų..."